Laima Abraitytė: ,,Kiekviena diena yra Mokytojo diena"

Mokytojų dienos proga ,,Vakaro žiniose" išpublikuotas interviu su Karkliniuose gimusia žymia lituaniste Laima Abraityte.

Edita ČEPELYTĖ

Šiandien jau sunku paneigti, kad mokytojai prisimenami ne tik jų profesinės dienos proga. Deja, nepaneigsi ir to, kad kontekstas, kuriame jie pastaruoju metu minimi, liūdnas: kova už didesnę algą, pilnesnę biblioteką, vaikų gerovę, galų gale paprasčiausią orumą. Nepaisant to, retas kuris išdrįstų pasakyti, jog gailisi pasirinkęs šią profesiją.



Viena tokių - ilgametė lietuvių kalbos mokytoja, lietuvių kalbos skaitinių autorė Laima Abraitytė, su kuria „Vakaro žinių“ žurnalistai kalbėjosi apie sudėtingą, bet neabejotinai intriguojantį ir nenuspėjamą mokytojo kelią.

- Kas svarbiausia mokytojo profesijoje?

- Yra dvi sąlygos būti mokytoju: mylėti mokinius ir išmanyti savo dėstomą dalyką. Vienas dalykas - reikia mokinį išmokyti. Aš mokiau lietuvių kalbos ir literatūros, tai šioks toks ir moralinis krūvis. Kitas dalykas - turi būti ryšys su mokiniu.

- Kaip ši ryšį užmegzti ir puoselėti?

- Čia jau reikia turėti vilko plauką. Žmogui kartais duotos galimybės mokėti bendrauti su kitu žmogumi. Be to, vaiką reikia matyti kaip žmogų, mylėti jį, prisijaukinti.

- Jūsų akimis, kaip pasikeitė mokytojas, mokinys ir jų santykiai?

- Anksčiau buvo tokia katorginė tvarka, santykiai buvo suvaržyti. Atviresnis kalbėjimas - tiktai pusė žodžio. Dabar viskas kur kas laisviau. Tik labai dažnai vaikai kalba apie savo teises, bet neturi pareigų. Jie kenkia ne kitam, ne mokytojui, o sau, nes užkerta kelią į ateitį, į mokslą. Kartais ta demokratija labai iškreiptai suprantama. Turi būti krantai, yra žodžiai „reikia“ ir „galima“, „negalima“. Negalima likti be krantų.

- Ką reikėtų keisti šiandieninėje mokykloje?

- Čia jau ne man spręsti. Lietuvoje yra daug protingų žmonių, kurių darbas - priimti tinkamus sprendimus. Galiu pasakyti tik tiek, kad esmė lieka ta pati - mokinys ir mokytojas - tai niekada nesikeičia. Žmonių tarpusavio santykiai yra pamatų pamatas. Pedagoginių gudrybių yra labai daug ir pačių paprasčiausių. Juk mokytojui profesinis reikalavimas yra mokėti bendrauti su žmonėmis. O vaikų visais laikais visokių buvo. Ir dabar yra daug šaunių, kultūringų, gerų mokinių.

- Buvote šviesaus atminimo Vytauto Kernagio mokytoja ir auklėtoja. Maestro yra prisipažinęs, jog jūs darėte didelę įtaką jam ir jo meilei poezijai. Kaip mokiniui parodyti jo kelią?

- Na, iš kiekvieno juk menininko nepadarysi, aišku, ir nereikia. Galbūt kitam tos meilės ir neįskiepijau. Kai mokinys pats turi daug savyje, jis ir mokytojo darbą priima. Be abejo, kelio parodymas mokiniui yra svarbu, kaip ir svarbu paspartinti vaiko brandą, kad neužsitęstų tas paaugliškas paikiojimas.

- Ką jums reiškia Mokytojų diena?

- Aš nesureikšminu. Čia panašiai kaip ir Moters diena. Mokytojas kiekvieną dieną dirba ir kiekviena diena yra Mokytojo diena.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos mokytojams?

- Kad rastų džiaugsmą savo darbe, kad būtų išdidūs dėl savo darbo vertės. Mokytojas turi didžiuotis savo darbu, nes tai - viena gražiausių ir kilniausių profesijų. Neįvertinama, bet kartu ir įvertinama. Kai mokinys tave mini geru žodžiu, atsimena, - tai didelis džiaugsmas. Visko gyvenime būna - ir šviesių akimirkų, ir tamsesnių. Žiūrint iš laiko perspektyvos, Dieve, atrodo, kad dabar pradėtum dirbti, kaip mokėtum. (Juokiasi.) Bet yra priežodis: „Kad jaunas suprastų, kad senas pagalėtų.“ Jaunystė išlieka jaunyste, kartais ir tą nemokėjimą, negebėjimą išperka jaunystė - ji pati savaime yra vertybė. Todėl jaunos mokytojos, galvas aukštyn, kad nosytės debesis rėžtų, didžiuokitės savo darbu!