Kaimo šviesuoliui Karklinių gyventojai dėkingi už parką

Eglė Kviesulaitienė, Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“

83-ečius gyvenimo metus skaičiuojančiam Jurgiui Tekoriui sveikatos ir jėgų galima tik pavydėti.

Solidaus amžiaus vyras prižiūri savo bityną, mina pedalus dviračių žygiuose, o šeštadienio vakarą, kai daugelis trins sofas prie televizorių, keliaus į 15 km naktinį pėsčiųjų žygį Vištytyje. 

Užgrūdino gyvenimas 

Už puikią sveikatą ir jėgas J. Tekorius tvirtina esąs dėkingas savo bitelėms, nešančioms tikrą gyvybės eliksyrą bei Tautinio atgimimo ąžuolynui, kuriame pasisemia stiprybės. Žinoma, ir per daugiau nei aštuonis dešimtmečius grūdinusiam gyvenimui, nuo jaunystės propaguotam sportui bei aktyviam būdui, neleidžiančiam snausti ant sofutės, o vedančiam smalsumo ir pažinimo keliu. 

Dar paslapčia Jurgis išduoda, kad kas rytą apsitrina šaltu vandeniu, nes taip grūdintis įpratęs nuo tada, kai teko tarnauti sovietų armijoje šaltojoje Karelijoje. Tačiau ten jauni vyrai sniegu kūną trynėsi ne grūdindamiesi, o dėl higienos, mat praustis nebuvo kur. 

Jurgis juokiasi, kad kietą, kovoti už savo tiesą ir nenusileisti linkusį charakterį išugdė anų laikų auklėjimas. Mat beržinės košės tekdavo paragauti gan dažnai, o jos gavus nepelnytai kildavo noras protestuoti. 

Anksti pradinę mokyklą, karo metais įsikūrusią Tekorių namuose, pradėjusiam lankyti Jurgiui kliūdavo ir už kitų vaikų nuodėmes, mat klasėje jis buvo jauniausias ir mažiausias. Tačiau nuo tų laikų, kai gyveno medžiais apaugusioje sodyboje, Jurgis itin pamilo gamtą. O medžiai jam tapo istorinės atminties ir amžinybės simboliu. 

Prisimena tarnybą 

Šis jausmas atgimė ir tarnaujant armijoje, Komijos Respublikoje (Rusijos Federacija), kurios 70 proc. ploto apaugę miškais, o gamtos peizažas daug įdomesnis nei Lietuvoje. 

Laikus iš sovietų armijos J. Tekorius prisimena itin spalvingai, mat tuometiniai nuotykiai galėjo jo gyvenimą pakreipti visai kita vaga, nes šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje galėjai už bet kokią smulkmeną atsidurti pas baltąsias meškas. 

Tuomet išsiprašęs atostogų slaugyti sunkiai sergančios motinos ir laiku negrįžęs, Jurgis buvo apkaltintas dezertyravimu, kas tais laikais grėsė kalėjimu. Tačiau į tarnybą lietuvis negrįžo ne savo noru, o pats susirgęs pleuritu ir į Marijampolės ligoninę atgulęs dviem mėnesiams. 

Tačiau vietinio karinio komisariato vadas nepatikėjo medikų pristatyta pažyma apie Jurgio sveikatą, mat buvo įsitikinęs, kad kareivis, norėdamas ilgiau paatostogauti, ją gavo per „blatą“. Todėl į karinį dalinį, kuriame tarnavo lietuvis, vietinis kariškis nepranešė.

Dėl to kilo didelis triukšmas, buvo paskelbta paieška, o Jurgis apkaltintas dezertyravimu. Tačiau kai paaiškėjo, kad lietuvis iš tiesų guli ligoninėje, atsakyti už šį nesusipratimą teko vietinio karinio komisariato vadui. Jam buvo pareikštas papeikimas, o Jurgio atsiprašyta. 

Išgarsino parkas 

Po tarnybos armijoje Jurgis įgijo agronomo-zootechniko specialybę Marijampolės technikume ir pradėjo kopti karjeros laiptais. Įsidarbinęs zootechniku tarybiniame ūkyje, netrukus tapo kito kolūkio pirmininku. Mokslus baigusių žmonių tuo metu buvo nedaug, tad gerus specialistus rajono valdžia gerbė. 

Tačiau labiausiai J. Tekorių savame krašte išgarsino ne pareigos, o parkas, kurį net siūlyta pavadinti Jurgio Tekoriaus vardu. Kai tuometinis kolūkio pirmininkas, žinojęs apie Jurgio meilę medžiams, paklausė, ar sugebėsiąs užveisti Karkliniuose parką, J. Tekorius nesuabejojo, tik paprašė projekto ir talkos. Kaip tik tuo metu studijas buvo bebaigiąs kraštovaizdžio architektas Vytautas Lekešius. Jo diplominiu darbu ir tapo parko projektas. 

Iš tuometinės Melioracijos ir statybos valdybos pasiskolinęs prie traktoriaus kabinamą grąžtą, J. Tekorius į talką sukvietė visą kaimą. Visas būsimo parko plotas buvo išsiskirstytas: traktorininkai gavo vieną kraštą, vairuotojai – kitą. Savo plotus sodino ir melžėjos, šėrikai, laukininkystės darbininkai, pensininkai, kt. 

J. Tekorius prisimena žingsniais matavęs atstumus ir rodęs, kur gręžti duobes medeliams, kaip juos sodinti ir kt. Visas didžiulis parkas buvo apsodintas per kelias valandas. Per tris dešimtmečius medžiai suaugo ir dabar parkas tapo žmonių atokvėpio, laisvalaikio praleidimo vieta. 

Veiklos netrūksta 

Netrukus J. Tekoriaus pagalbos buvo paprašyta kuriant Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną Basanavičynėje. Savo parku pagarsėjęs karkliniškis tapo Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos nariu ir be galo pamilo Basanavičynės ąžuolus, kuriuos nuolat aplanko, savanoriškai prižiūri savo bei įvairių politikų, Kovo 11-osios akto signatarų ar net prezidentų sodintus medelius. 

Paprašytas Jono Mačio J. Tekorius dalyvavo ir kuriant Sąjūdžio skyrių mūsų rajone, buvo tarp tų, kurie organizavo mitingus ir šaukė tautą į laisvę. Vis dėlto vėliau principingas karkliniškis atšlijo nuo pagrindinės grupės pasipiktinęs, kad tarp didžiųjų laisvės šauklių yra nemažai persivertėlių ir prisitaikėlių, kurie linkę teisti kitus, pamiršdami save. 

Tačiau visuomeninės veiklos Jurgis nepaliko. Jos turi apsčiai ir dabar. Sumanęs vis dar kokį medį parausvėj pasodina, eilėraštį ar filosofinę mintį renginyje perskaito. Turi per tris dešimtis ligotų vienišų senų laikų pažįstamų ar kraštui nusipelniusių žmonių, kuriuos lanko ir bendrauja, kasdien skaito knygas ir žymisi įdomias mintis. 

O šiuo metu ruošiasi kurso susitikimui, kuris dabar jau vyksta kasmet. Mat buvę bendramoksliai pastebėjo, kad atšventus technikumo baigimo penkiasdešimtmetį draugų gretos ėmė retėti. Tad nutarta skubėti gyventi ir bendrauti. To Karklinių kaimo šviesuolis linkėtų ir „Santakos“ skaitytojams.