Prie Rausvės gimsta ne tik eilės

„Rašau, kai nieks nemato, skaitau, kai nieks negirdi, kada labiausiai skauda širdį...“ – tarsi eilėraštis liejasi Karkliniuose gyvenančios Reginos Mineikienės kalba. Jai pirmajai teko pradėti „Seklyčios“ literatų klubo suplanuotą savo narių autorinių vakarų ciklą.
R. Mineikienės eilėraščius, ko gero, labiausiai žino tik jos namiškiai, gal dar – gimto kaimo žmonės. Vos vieną kitą spausdinome „Santakos“ laikraščio puslapiuose, keletą ji pati perskaitė bendraminčių susibūrimuose. 

„Šiandien mes imsimės savotiškos misijos ištraukti į dienos šviesą kuklius mūsų kaimo kūrėjus, kurie po savo tiesioginių darbų laisvalaikiu kuria nuostabius kūrinius. Nors įvairios medžiagos mums visiems prieinamos ir visi turime panašias rankas, tačiau tokių kūrybiškų žmonių, kaip Regina, Teresė ir Sigita, mes neturime daug“, – kalbėjo vakarą Karklinių kultūros namuose vedusi Sigita Urbaitienė. Taip jau atsitiko, kad Karklinių seniūnaitė dar anksčiau brandino mintį surengti kaimo auksarankių T. Sarpalienės ir S. Budrevičienės darbų parodą, tad R. Mineikienei prasitarus apie savo poezijos vakarą viskas sugulė į vieną gražų renginį.
Ne itin jauki Karklinių kultūros namų salė tąkart tiesiog pražydo ir sušilo nuo siuvinėtų T. Sarpalienės paveikslų, S. Budrevičienės pieštų darbų ir kitų rankdarbių. Jais pasidžiaugti, įvertinti moterų kūrybiškumą ir kruopštumą, R. Mineikienės eilių skambesį prisirinko pilna salė gyvenvietės žmonių – kaimynų ir artimųjų, atvažiavo grupelė „Seklyčios“ klubo narių.
Pristatydamos parodą rankdarbių ir dailės darbų autorės pasakojo apie savo nuo vaikystės puoselėjamus pomėgius. R. Mineikienės gyvenimo keliu vedė jos poezija, kartais skambanti kaip baladės, kartais – kaip lietuvių liaudies daina, dažniausiai – su liūdesio, skausmo gaida.
Moteris sako, kad jos gyvenime buvo visko: džiaugsmo ir skausmo ašarų, bėdų ir ligų...
Čia, Karkliniuose, Rausvės pakrantėse, prabėgo vaikystė ir jaunystė, čia užaugo sūnūs, čia į amžinybę palydėtas vyras Justinas.
„Pripratau aš prie savo kaimelio / Prie jo rytmečio pievų rasos“, – viename savo eilėraščių rašo Regina. Ir atrodo, jog nėra jai brangesnės vietos už Karklinius, už žmones, su kuriais augo, dirbo, bendravo...
Kaimo bendruomenės pirmininkė, kūrėjos draugė Vilija Svygrienė skaitė mokykliniame sąsiuvinyje užrašytas mokslo draugų nuomones apie Reginą. Tą sąsiuvinį R. Mineikienė sakė užsivedusi aštuntoje klasėje ir iki šiol visuomet nešasi į bendramokslių susitikimus. „Buvau pajodžarga, gal kiek gruboka, bet jautrios „dūšios“. Nepripažindavau apkalbų, pajuokos, tačiau jei reikėdavo kam nors padėti, visuomet buvau pirmutinė. Čia apie mane parinko tik gražius žodžius“, – pasiklausiusi perskaitytų nuomonių sakė moteris ir prisipažino, kad tas sąsiuvinis jai gyvenime daug reiškia, nes padėjo daryti išvadas ir atrasti save.
Klausantis R. Mineikienės vaikų mokytojos Ingridos Slibinskienės ir kitų kalbėjusiųjų buvo galima justi, kad tarpusavio bendravimo, pagalbos kitiems linija šviesia gija vingiuoja per visą paprastos kaimo moters gyvenimą, per paprastus, bet labai tikroviškus poetinius žodžius. Jie guli širdyje ir suskamba tik retkarčiais.
„Kai būna blogai su sveikata ar labai liūdna, sėdu rašyti atsisveikinimo laiškų – juk nežinai, kada dievulis tave pašauks. Taip berašydama pradedu rimuoti, eiliuoti ir žiūriu – lape lyg į eilėraštį panašu pasidarė“, – tokia paprasta R. Mineikienės kūrybinė virtuvė. Ir lieka tie eilėraščiai lapuose. Dar – nedideliame fotoalbume, vaikų padovanotame jubiliejinio gimtadienio proga. Kaip iliustracija prabėgusių dienų, išgyventų jausmų, mylėtų žmonių... 

Regina MINEIKIENĖ

Kas man mintis pasėjo?
Kas žodį pakuždėjo?
Kodėl šiandien svajoju
Ir sau eiles dėlioju?
O kaip norėčiau skristi,
Su mintimis pranykti,
Slapta kažką stebėti
Ir nieko negirdėti.

Savas kaimelis

Nebuvau aš Kryme nei Karpatuos,
Nemačiau stebuklingos gamtos.
Pripratau aš prie savo kaimelio,
Prie jo rytmečių pievų rasos.
Čia laukai tokie lygūs ir platūs,
Kur pažvelgsi – matyti toli.
Čia ir mažas miškelis matos,
Ir aplinkui kaimai gretimi.
Taip gražu akimis pakeliauti,
Vis atrodo – tarytum skrendi,
Nesinori kitur iškeliauti,
Amžiais, rodos, tu čia gyveni.
Užsibuvęs nors dieną svetur
Tu vis bėgi namo pas savus
Į Karklinių mieluosius laukus.
Traukia paprastas, savas kaimelis,
Tarsi sako: „Tu neiki toli,
Čia tau mielas kiekvienas kampelis,
Ir džiaugiesi, kad čia gyveni.“

Ar tu viską gerai padarei?

Vis labiau pavargstu
Ir dažniau atsisėdu pavėsy.
Jau jaučiu, kad glembu
Ir darbų jau nudirbt negalėsiu.
Lieka viską praleist pro pirštus,
Akimis tik gali pakeliauti,
Jau per daug ir nueit negali,
Norisi lengvai poilsiauti.
Vis galvoju: o ką padarei,
Kad šioj žemėj galėtum dar būti,
Ar tu viską galvojai gerai,
Ar tikrai tu pasidavei buičiai?
Ką likimas tau lėmė – kentei,
Tik to džiaugsmo gal buvo mažai
Ir tos laimės nebuvo visai.
Gal dėl to tu labai pavargai
Ir galvoji: ar tu čia,
Ar tik mintyse skrajoji slapčia?.

 

 

 ,,Santakos'' inf. 

Nuotraukos Sigitos Urbaitienės