Regina Cikanaitė-Mineikienė
(1957-2017)
Ir nori dar nors keletą minučių pabūti su
visais...
Visus apglėbt, visų atsiprašyt, kažko paklaust ar
pasakyt.
(Regina
Cikanaitė-Mineikienė)
Antradienį netekome Reginos Cikanaitės-Mineikienės – veiklios, nuoširdžios
ir be galo kūrybiškos bendruomenės narės.
Regina Cikanaitė-Mineikienė gimė 1957 m. Karklinių kaime, Vilkaviškio
rajone. Baigė Keturvalakių aštuonmetę mokyklą, Kapsuko Jono Jablonskio vidurinę
mokyklą, mokėsi Trakų kulinarijos mokykloje.
Poezijos rašymas užėmė reikšmingą vietą Reginos gyvenime, lydėjęs ją
kiekviename žingsnyje. Rodos, net ir paprasčiausią įvykį ji sugebėdavo vietoje sutalpinti
į eilėraščio posmelį. Bendruomenės renginiai dažnai neapsieidavo be taiklių ir skambių
jos žodžių.
Eilėraščius ji rašė
nuo 15 metų. Priklausė Vilkaviškio literatų klubui „Seklyčia“, dalyvaudavo
poezijos konkursuose. Kūryba ne kartą buvo
publikuota Vilkaviškio rajono laikraštyje „Santaka“. 2013 metais išleido
pirmąją savo eilėraščių knygą „Negali visko iškalbėti“. Šio mėnesio pabaigoje
buvo planuojamas ir antrosios knygos pristatymas, turėjęs sutapti su jubiliejinio
Reginos gimtadienio diena...
Kalbėdamas apie Reginos eilėraščius buvęs Keturvalakių parapijos klebonas
Rytis Baltrušaitis taikliai apibūdino ne tik jos kūrybą, bet ir nuoširdų bei
atvirą autorės būdą. „Tai – savotiškas jūsų dienoraštis. Ir jis labai labai
atviras. Tuo savo dienoraščiu jūs dalijatės su didele grupe žmonių – tai
dvasios ženklas“.
Reginos eilėraščiuose vyrauja mylimo žmogaus, gamtos ir gimtojo kaimo temos.
„Pripratau aš prie savo kaimelio / Prie jo rytmečio pievų rasos“, – viename savo
eilėraščių rašo Regina. Regis, gimtieji Karkliniai jai buvo nepaprastai brangi
vieta. Čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, čia užaugo sūnūs, čia į amžinybę
buvo palydėti tėvai, sūnus ir jos vyras.
Daugelis Reginos eilėraščių ne vienam gali atrodyti kiek liūdnoki ir persmelkti
nostalgijos, mat autorė pati yra prisipažinusi dažniausiai rašydavusi tada,
kada jai būdavo liūdna.
„Kai būna blogai su sveikata ar labai liūdna, sėdu rašyti atsisveikinimo
laiškų – juk nežinai, kada dievulis tave pašauks. Taip berašydama pradedu
rimuoti, eiliuoti ir žiūriu – lape lyg į eilėraštį panašu pasidarė“.
Vis dėlto ne vienas pažinojęs Reginą ją gyrė už optimizmą, entuziazmą, kuklumą ir aktyvumą. Šalia kasdienių darbų ir poezijos Regina sugebėdavo atrasti laiko molio lipdymo, karpinių, ebru, teatro užsiėmimams, priklausė močiučių futbolo komandai.
Tad tokia Regina ir išliks mūsų atmintyje – jautri, nuoširdi, veikli ir
kūrybinga asmenybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą