trečiadienis, rugsėjo 20, 2017

IN MEMORIAM


Regina Cikanaitė-Mineikienė
(1957-2017)

Ir nori dar nors keletą minučių pabūti su visais...
Visus apglėbt, visų atsiprašyt, kažko paklaust ar pasakyt.
(Regina Cikanaitė-Mineikienė)

Antradienį netekome Reginos Cikanaitės-Mineikienės – veiklios, nuoširdžios ir be galo kūrybiškos bendruomenės narės.

Regina Cikanaitė-Mineikienė gimė 1957 m. Karklinių kaime, Vilkaviškio rajone. Baigė Keturvalakių aštuonmetę mokyklą, Kapsuko Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, mokėsi Trakų kulinarijos mokykloje.

Poezijos rašymas užėmė reikšmingą vietą Reginos gyvenime, lydėjęs ją kiekviename žingsnyje. Rodos, net ir paprasčiausią įvykį ji sugebėdavo vietoje sutalpinti į eilėraščio posmelį. Bendruomenės renginiai dažnai neapsieidavo be taiklių ir skambių jos žodžių.

Eilėraščius ji rašė nuo 15 metų. Priklausė Vilkaviškio literatų klubui „Seklyčia“, dalyvaudavo poezijos konkursuose. Kūryba ne kartą buvo publikuota Vilkaviškio rajono laikraštyje „Santaka“. 2013 metais išleido pirmąją savo eilėraščių knygą „Negali visko iškalbėti“. Šio mėnesio pabaigoje buvo planuojamas ir antrosios knygos pristatymas, turėjęs sutapti su jubiliejinio Reginos gimtadienio diena...

Kalbėdamas apie Reginos eilėraščius buvęs Keturvalakių parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis taikliai apibūdino ne tik jos kūrybą, bet ir nuoširdų bei atvirą autorės būdą. „Tai – savotiškas jūsų dienoraštis. Ir jis labai labai atviras. Tuo savo dienoraščiu jūs dalijatės su didele grupe žmonių – tai dvasios ženklas“.

Reginos eilėraščiuose vyrauja mylimo žmogaus, gamtos ir gimtojo kaimo temos. „Pripratau aš prie savo kaimelio / Prie jo rytmečio pievų rasos“, – viename savo eilėraščių rašo Regina. Regis, gimtieji Karkliniai jai buvo nepaprastai brangi vieta. Čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, čia užaugo sūnūs, čia į amžinybę buvo palydėti tėvai, sūnus ir jos vyras.

Daugelis Reginos eilėraščių ne vienam gali atrodyti kiek liūdnoki ir persmelkti nostalgijos, mat autorė pati yra prisipažinusi dažniausiai rašydavusi tada, kada jai būdavo liūdna.

„Kai būna blogai su sveikata ar labai liūdna, sėdu rašyti atsisveikinimo laiškų – juk nežinai, kada dievulis tave pašauks. Taip berašydama pradedu rimuoti, eiliuoti ir žiūriu – lape lyg į eilėraštį panašu pasidarė“.

Vis dėlto ne vienas pažinojęs Reginą ją gyrė už optimizmą, entuziazmą, kuklumą ir aktyvumą. Šalia kasdienių darbų ir poezijos Regina sugebėdavo atrasti laiko molio lipdymo, karpinių, ebru, teatro užsiėmimams, priklausė močiučių futbolo komandai.

Tad tokia Regina ir išliks mūsų atmintyje – jautri, nuoširdi, veikli ir kūrybinga asmenybė.