šeštadienis, sausio 14, 2017

Kaimo ugniagesiai: geresnės priemonės, geresni darbo rezultatai

Reakcijos: 
Straipsnio autorė Eglė Mičiulienė, Vilkaviškio krašto lairaštis „Santaka“

Dar visai neseniai Vilkaviškio rajono prieš gaisrinė tarnyba išgyveno labai sunkų periodą. Narstyta skurdžios ugniagesių komandų bazės problema, buvo sprendžiamas net vienos komandos išlikimo klausimas. Tačiau jau kurį laiką kaimo gaisrininkai gyvena visai kitomis nuotaikomis.
Viršininkas Audronius Stroginis kartu su ugniagesiu Laimūnu Venckūnu dar kartą patikrino, kaip puikiai veikia modernūs gaisriniai švirkštai. (Autorės nuotr.)

Iš sutaupytų lėšų

2012–2014 m. rajono ugniagesių biudžetas buvo sumažintas ir iš penkių esamų kaimo komandų lėšų buvo skirta tik keturioms iš laikyti.

Penktąją apskritai buvo užsimota panaikinti. Savivaldybei priklausančios Priešgaisrinės tarnybos viršininkas Audronius Stroginis džiaugiasi, jog tuometinis spaudimas buvo atlaikytas, visas komandas pavyko išsaugoti, o dabar jau antrus metus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas jas visas ir vėl finansuoja. Iš pasitaisiusio biudžeto praėjusiais metais netgi įsi gyta įvairių būtinų dalykų.

– Metus užbaigėme labai sėkmingai. Į natūraliai atsiradusius penkis tuščius etatus (kas išėjo į pensiją, kas darbą paliko dėl sveikatos) naujų darbuotojų nepriimta. Lyginant su praėjusiais metais, kilo mažiau gaisrų, sumažėjo iškvietimų skaičius. Visa tai taip pat leido sutaupyti nemažai lėšų, o už jas visiškai apsirūpinome būtina priešgaisrine įranga.

Tiesa, ji dar nevisa atvežta, kai kurios priemonės dar atkeliaus iš Lenkijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos, – kalbėjo A. Stroginis. Pirmiausiai ugniagesių bazė aprūpinta pakankamu kiekiu priešgaisrinių žarnų – jų įsigyta papildomai, kad grįžus iš gaisro ir išplovus gumines žarnas būtų galima padžiauti, o ne šlapias, kaip anksčiau, krauti į automobilį.

Kiekvienai komandai nupirkti ir penki kokybiški prancūziški gaisriniai švirkštai, užsakyta kitų būtiniausių darbo priemonių, kurių ugniagesiams iki šiol trūko.

Nauja apranga

Vienas iš pagrindinių pernai tarnybos įsigytų pirkinių – ugniagesių darbo drabužiai. Naujovė kaimo gaisrinėse bus kasdieninės darbo uniformos – rajono kaimo gaisrininkai jų niekada neturėjo. Iki šiol į darbą vaikščiodavo kas su džinsais, kas su sportiniais drabužiais, žodžiu, rengėsi kaip išmanydavo.

– Kaip priešgaisrinės tarnybos pareigūnai vaikšto apsirengę mėlynomis uniformomis, lygiai taip pat gražiai dabar atrodys ir kaimo ugniagesiai. Užsakytos pilnos uniformos, striukės, kepurės – bus visai kitas vaizdas, – džiaugėsi A. Stroginis.

Papildomai nupirkta 12 komplektų apsauginių rūbų, kuriais vilkėdami ugniagesiai dirba gaisro metu. Užsakyta ir naujos specialiosios avalynės.

– Jau praėjo tie neseni laikai, kai keliems ugniagesiams reikėjo dalytis viena pora batų. Dabar trūksta tik šalmų – jų kiekvienoje komandoje yra po du. Vieno kaina – gerokai per 100 eurų, tad nupirkti papildomus 30 individualių šalmų išeitų nemaža suma. Tačiau tai nėra skubos reikalas, šalmai – ne batai, jais vyrai dar gali ir pasikeisti.

Įstatymo absurdas

Vis dėlto pastatais ir priešgaisriniu transportu kaimo ugniagesių komandos pasigirti negali. Jų vadovas teigė, jog jei ir šiemet finansavimas nesumažės bei pavyks su kaupti lėšų, pagrindinis dėmesys bus skiriamas šioms dviem sritims gerinti.

– Tačiau tai – jau ne vien pinigų problema. Esame biudžetinė įstaiga ir, pagal galiojančius įstatymus, negalime įsigyti pagrindinių priemonių, t.y. negalime pirkti nieko, kas kainuoja daugiau negu 500 eurų. Brangesnių pirkinių galėtume įsigyti tik iš Savivaldybės lėšų, pritarus rajono Tarybai. Bet papildomo finansavimo iš Savivaldybės jau antri metai negauname.

Apie šią problemą kalbama ne vien mūsų rajone, tad tikimės, kad bus pakoreguoti įstatymai, apribojimai bus panaikinti, ir sutaupę lėšų galėsime įsigyti tai, ko mums labai reikia, – kalbėjo A. Stroginis.

Anot viršininko, jei šiais metais tarnyba nebūtų pirkusi visų jau minėtų darbo priemonių, sutaupytų pinigų būtų beveik užtekę įsigy ti dviem nenaujoms priešgaisrinėms autocisternoms.

Seniausias – 43 metų

O kaimo ugniagesių automobilių bazė, kaip žinia, yra labai nekokia. Visoms autocisternoms – apie keturias dešimtis metų. Seniausias, jau sulaukęs garbių 43 metų – Rausvės komandos automobilis, nors išlaikytas dar palyginti gerai.

Vieni dažniausiai iš kviečiamų Pilviškių gaisrininkų (į gaisrus ir gelbėjimo darbus pernai vyko 55 kartus) važinėja su pačios prasčiausios būklės autocisterna, pagaminta prieš 35 metus. Anot viršininko, jos vaizdas – graudus ir, jei ne auksarankiai vyrai, per praėjusią vasarą kelis kartus virinę vandens talpyklą, nežinia, kuo reikėtų važiuoti į gaisrus. Tokio paties senumo ir daugiausiai važinėjančios Sodėnų komandos automobilis. Pernai per metus ši komanda buvo iškviesta 72 kartus.

Tiesa, yra dar viena problema – naujieji automobiliai nebetilptų į senus gaisrinių garažus. Tad pirmiausiai reikėtų sutvarkyti pastatus, o jie priklauso rajono Savivaldybei. Taigi ir šioje srityje belieka laukti palankių rajono valdžios sprendimų.

Veikla – neatlygintina

Viena iš didžiausių permainų kaimo gaisrinių gyvenime pernai buvo ugniagesių savanorystės įteisinimas.– Daugiausiai savanorių yra Keturvalakių krašte, tad ten jų daugiausiai ir vyko į gaisrus. Iš viso rajone turime 33 savanorius, o gaisruose iki šios dienos yra dalyvavę apie 15 žmonių.

Kol kas jokio atlygio jiems nemokame, nes pati savanorystės esmė – neatlygintina veikla, – pasakojo A. Stroginis. Anot jo, norinčių gaisruose savanoriauti žmonių atsiranda ir šiuo metu: praėjusią savaitę kreipėsi žmogus iš Pajevo nio krašto, du jaunuoliai buvo atvykę iš Klausučių.

– Tačiau kol kas nieko neplanuojame, nes nežinome, kokie laukia metai finansiniu požiūriu. Juk net ir nemokama savanorystė mums kainuo ja: reikia žmones apdrausti, sumokėti už sveikatos patikrinimą, nupirkti ženklelius, galbūt reikės didinti ir aprangos kiekį, – kalbėjo vadovas.
Tokie žarnų tilteliai, kokį pademonstravo ugniagesys Albinas Barauskas, nupirkti visoms komandoms. (Autorės nuotr.)

Lygis kyla

Tarnybos viršininkas džiaugiasi, jog pernai buvo įgyvendintas dar vienas iš jo užsibrėžtų tikslų: visi dar neturėję kvalifikacijos darbuotojai Gaisrinės saugos asociacijos pagalba ją įgijo (išskyrus 5, kurie artimiausiu metu ruošiasi išeiti iš darbo dėl pensinio amžiaus).

Anksčiau kvalifikacijos buvo reikalaujama tik iš statutinės tarnybos žmonių. Gale metų atlikus patikrinimą įsitikinta, jog kaimo ugniagesių žinių lygis – smarkiai pakilęs.

– Smagu, kad vyrai dirba, stengiasi, kad per paskutinius penkerius metus tikrai galime pasidžiaugti gerėjančiais darbo rezultatais. Manau, kad esant tokiai situacijai ir žmonės gali jaustis saugesni, – kalbėjo A. Stroginis.

Straipsnio šaltinis: http://www.santaka.info/?sid=37616

Kursai tėvams padėjo labiau pažinti vaikus

Reakcijos: 
Straipsnio autorius Andrius Grygelaitis, Vilkaviškio krašto lairaštis „Santaka“

Vaiko auklėjimas yra įdomus, vertingas ir sunkus darbas. Dažnai girdžiu klausiant, kaip užauginti laimingą vaiką? Šis klausimas kyla tiems, kurie jau žino, kad auginant vaikus nepakanka juos išmokyti skaičiuoti, dainuoti, rašyti, piešti. Nepakanka aprūpinti juos drabužiais, kompiuteriais, išmaniais telefonais. Visa tai negarantuoja, kad užaugs savarankiškas, savimi pasitikintis, kūrybingas, sąžiningas, motyvuotas, darbštus, nekonfliktiškas žmogus.

Visi tėvai susiduria su didesniais ar mažesniais sunkumais ir iššūkiais. Pagalbos kartais ieškoma knygose, straipsniuose apie vaikų auklėjimą, bet kaip žinoti ir atsirinkti, kas tinka geriausiai?

Į Karklinių bibliotekoje vykusius kursus rinkosi 6–12 metų vaikus auginantys tėvai.


Daugiau skaitykite: http://www.santaka.info/?sid=37571#sthash.q47mC8pp.dpuf


penktadienis, sausio 13, 2017

Karklinių ikimokyklinukai minėjo Laisvės gynėjų dieną

Reakcijos: 
Karklinių bibliotekos informacija


Laisvė - brangiausia, ką turime. Sausio 13-oji skausmu ir krauju paženklinta Lietuvos istorijos data.

Šiandienos rytą Karklinių UDC languose sužibo žvakelės, o ikimokyklinės ugdymo grupės vaikučiai, lydimi auklėtojos I. Slibinskienės, lankėsi Karklinių bibliotekoje. 

Visi kartu uždegėme žvakeles žuvusiems už Lietuvos laisvę, juos pagerbėme tylos minute, stebėjome tos dienos žmonių užfiksuotus įvykius. 

Vaikai klausėsi ir žiūrėjo susikaupę, surimtėję. Kalbėjome kuo mums yra svarbi laisvė, mūsų Tėvynė. 

Visų laisvės gynėjų garbei pasigaminome po šviesos skleidėjas-žvakeles, papuošėme jas neužmirštuolėmis. Žvakeles sustatėme į sniegą, kad ir toliau jų šviesa šviestų mūsų laisvės kelyje.











ketvirtadienis, gruodžio 29, 2016

Karklinių eglė dalyvauja konkurse

Reakcijos: 
Nuo gruodžio 19 dienos iki pat Naujųjų (gruodžio 31 d.) metų Vilkaviškio rajono savivaldybė kartu su UAB „Santakos laikraštis“ organizuoja fotografijų, kuriose užfiksuotos sukurtos kalėdinės eksterjero dekoracijos, konkursą.

Konkurse dalyvauja ir Karklinių kalėdinė eglė. Karklinių kaimo bendruomenė jau ne pirmi metai savo kaimo gyventojus ir svečius sukviečia įžiebti kalėdinę eglutę. 

Šiemet ji ypatinga – išpuošta kalėdinėmis gėlėmis laikomomis dirbtinomis puansetijomis, eglutę sergi trys nuotaikingi nykštukai, nusifotografuoti ir nusiųsti linkėjimus galima prie fotografavimo sienelės su ledo šalies veikėjais.

Balsuoti už Karklinių kalėdinę eglę galite Vilkaviškio rajono savivaldybės „Facebook“ paskyroje, paspaudę šią NUORODĄ.

Pasibaigus balsavimui, visos konkurse dalyvavusios fotografijos bus reitinguojamos pagal surinktų „Patinka“ (angl. „Like“) skaičių.

Nuotr. Martynos Tekoriūtės, Guodos Tekoriūtės ir Airido Puskunigio

trečiadienis, gruodžio 28, 2016

Močiučių futbolas neturi lygių pasaulyje

Reakcijos: 
Pranešimą parašė Daiva Bartkienė, „Šeimininkės“ korespondentė, „Šeimininkė“

Rūtos Pranaitienės nuotr.
Baigiantis futbolo sezonui, Lietuvos futbolo federacija išdalijo apdovanojimus geriausiems žaidėjams ir treneriams. Jau tradicija tapo pagerbti ir masinio futbolo propaguotojus. Šiemet geriausia iniciatyva pripažintas trenerio Martyno Karpavičiaus sumanymas į futbolo aikštę pakviesti močiutes, tad greta sporto žvaigždžių ant Lietuvos futbolo sezono apdovanojimų podiumo pasirodė ir šį sportą pamėgusios vilkaviškietės.




Gražiausias gyvenimo nuotykis 

Viskas prasidėjo Keturvalakių mokykloje - daugiafunkciame centre, kai Karklinių skyriaus darželinukai treniravosi „Futboliuko“ turnyrui. Kad mažųjų sportininkų močiutėms nebūtų nuobodu laukti, treneris jas pakvietė į sporto salę, vėliau surengė anūkų ir močiučių varžybas. Netrukus Vilkaviškyje jau treniravosi ir pirmajam pasaulyje močiučių futbolo turnyrui rengėsi net šešios moterų komandos. Norinčioms treniruotis tebuvo keliamas vienas reikalavimas – turėti anūkų. Keturvalakių moterys šį renginį prisimena kaip gražiausią savo gyvenimo nuotykį. 

„Kai kūno kultūros mokytojas Martynas mums pasakė, kad reikės žaisti futbolą, galvojom, erzina. Martynas prieš mus ir ant kelių klaupėsi, ir rankas bučiavo – pasispardėm, kad nenorim, bet ilgai nesibranginom. O paskui net džiaugėmės, kad futbolas mums suteikė progą patirti tiek daug smagių emocijų“, – juokiasi Vilkaviškio „Šešupės“ komandos kapitone tapusi Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro virėja Roma Mykolaitienė. 

Į komandas susibūrė mokytojos, bibliotekininkė, buhalterė, sveikatos priežiūros specialistė, virėjos, mokyklos darbininkės, paprastos kaimo moterys – net 24. Jaunystėje nė viena nebuvo sportininkė, gal tik mokyklą lankydamos estafetėse pabėgiodavo ar dviračiu pasivažinėdavo, todėl visos iki vienos stebėjosi, kad Martynas į jas, tokias nerangias, per dieną prie popierių sėdinčias, dėmesį atkreipė. Tačiau išbėgusios į aikštę net pačios nustebo, kad judėti visai nesunku, netgi smagu, nes gainiojant kamuolį apima azartas.


Skaičiavo mėlynes 

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje mažojo futbolo čempionatas „Močiutės už futbolą“ įvyko šių metų vasarį, kai Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro sporto salėje susirungė šešios močiučių komandos. Vyriausiai močiutei iš Karklinių komandos jau per 70 metų, bet būtent ji sparčiausiai sukosi futbolo aikštėje, netgi, sako, žaidė šiek tiek agresyviai – po susidūrimo su senjore ne viena žaidėja mėlynes ant kojų skaičiavo.

Finale dėl čempionių titulo susigrūmė „Šešupė“ ir „Super močiutės“ – nugalėtojų taurė atiteko „Šešupės“ komandai, kurioje žaidė Genovaitė Blaškevičienė, Inga Kuncevičienė ir Stanislava Kieliuvienė, o komandos kapitonė R. Mykolaitienė, įmušusi tris įvarčius, dar tapo ir rezultatyviausia žaidėja. Lietuvos masinio futbolo asociacija visoms močiučių komandoms įteikė futbolo aprangą.

Garsina moterų futbolą

M. Karpavičiaus pastangos davė rezultatų – Vilkaviškio krašte Keturvalakiai garsėja kaip futbolo sostinė. Nors šiemet Martynas Keturvalakiuose jau nebedirba, moterys neabejoja, kad futbolo apranga joms vis dar reikalinga. Proga ją „išvėdinti“ pasitaikė jau ir šį rudenį. Lapkričio viduryje mokykloje buvo surengta futbolo šventė „Mano profesija“. Į turnyrą susirinko aštuonios įvairių Vilkaviškio ir gretimų rajonų įstaigų komandos. 

Daugumą žaidėjų sudarė moterys, todėl rungtynėse galiojo draudimas smūgiuoti į vartus vyrams, jei juos saugo moteris. Griežtai buvo reikalaujama, kad tarp varžovų nebūtų vyrų, jei kurioje nors vienoje komandoje žaidžia tik moterys. Tarp šventės organizatorių sukosi ir M. Karpavičius. Idėjų gausos jam galėtų pavydėti daugelis masinio sporto organizatorių. Nors vis dar manoma, kad futbolas – vyriškas sportas, Martynas entuziastingai garsina moterų futbolą. Jo treniruojama Marijampolės merginų futbolo komanda jau iškovojo ne vieną garbingą apdovanojimą, nors 2008 metais, kai M. Karpavičius ją subūrė, Sūduvos krašte karaliavo krepšinis, o apie moterų futbolą niekas net nežinojo. 

Marijampolės futbolo centro treneris įsitikinęs, kad neužtenka turėti futbolo komandą, ją treniruoti, dalyvauti varžybose ir čempionatuose. „Norint garsinti futbolą, burti jo entuziastus, reikia veiklos, kuri būtų daugeliui patraukli. Marijampolėje jau tradicija tapo dalyvauti šeimų turnyre „Vieninga šeima“. Dalyvauti turnyre nori tiek daug komandų, kad teko riboti jų skaičių. Šiemet kamuolio žongliravimo konkurse „Mano laikas, mano draugai, mano futbolas“ jėgas išbandė net 600 vaikų, o „Profesijų šventėje“ 90 procentų futbolo žaidėjų sudarė moterys“, – vardija M. Karpavičius. 

Treneris tikisi, kad Lietuvoje kada nors būtinai vyks ir močiučių futbolo čempionatas. Tokio renginio Europoje niekas negirdėjo, bet Šiaurės šalyse močiutėms kaip alternatyvią fizinę veiklą pasiūlyta žaisti intensyvesnį judėjimą ir bendravimą aikštėje garantuojantį futbolą. „Daug kas įsivaizduoja, kad kaimo moterys visą dieną dirba laukuose ir fermose, todėl joms užtenka fizinės veiklos, bet iš tiesų XXI amžiaus technologijos keičia žmonių gyvenseną ir visi susiduriame su tomis pačiomis nejudraus gyvenimo būdo problemomis. Mano nuomone, futbolas yra vienas smagiausių užsiėmimų, nes tai komandinis, bendrauti skatinantis žaidimas“, – tikina M. Karpavičius.

Pripažino masinio futbolo lyderiu 

2014 metais sidabrinis apdovanojimas pirmą kartą šalies istorijoje buvo įteiktas kaunietei Daivai Statkevičienei, kuruojančiai darželinukams skirtą Lietuvos futbolo federacijos projektą „Futboliukas“. Martynas – pirmasis lietuvis, sulaukęs aukščiausio Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) pripažinimo. 
Pernai už ypatingą atsidavimą ir didžiausią poveikį žaidėjų skaičiui M. Karpavičiui UEFA paskyrė masinio futbolo lyderio auksinį apdovanojimą. Per Lietuvos ir San Marino futbolo komandų rungtynių pertrauką jam plojo pilnutėlės tribūnos futbolo aistruolių. M. Karpavičius neslepia nesitikėjęs tokio apdovanojimo. „Iš pradžių gal nelabai suvokiau, kokią stulbinamą reikšmę jis turi. 

Tik su kitais UEFA laureatais šį pavasarį nuvykęs į Slovėniją supratau, jog tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnis įpareigojimas tęsti pradėtą darbą“, – sako moterų futbolo treneris, pavasarį su kitais UEFA laureatais apsilankęs Slovėnijoje. 

Šalies, kuri plotu tris kartus, o gyventojų skaičiumi trečdaliu mažesnė nei Lietuva, komanda jau du kartus dalyvavo pasaulio čempionatuose, nes ten futbolą žaidžia net 48 tūkst. gyventojų. Lietuvoje yra vos 18 tūkst. registruotų žaidėjų – ir tai su ilgalaikės moksleivių futbolo programos „Golas“ dalyviais.

Žavi ne pergalėmis 

Martyno siekis – sudominti futbolu ir mažus, ir senus, tačiau labiausiai norėtų futbolo aistra uždegti moteris. „Jei aikštėse rungtyniauja senjorai, kodėl to negalėtų daryti močiutės? – stebisi treneris, dar tik pradedantis auginti savo idėją. – Kraujas verda, kai darai ką naujo ir nežinai, koks bus rezultatas. Gal mano moterys ir teisios, kad turiu įkalbinėjimo dovaną.

Mažuose miesteliuose nusistovėjęs gyvenimas seniai tapo rutina, žmonėms įdomu, kai pajudini, pasiūlai kažką naujo: visi tarsi atsigauna, prašviesėja. O netrukus pamatai, kad ir kituose miesteliuose kažką panašaus jau daro.“ Treneris įsitikinęs: neteisūs sakantieji, kad Lietuva ne futbolo šalis. Futbolas niekada nebus patrauklus, jei žmonės neis žiūrėti rungtynių, jei jiems nieko įdomaus stadionuose nebus siūloma.

Mėgėjiškas masinis futbolas žavi ne pergalėmis, o bendravimo džiaugsmu, geromis emocijomis, pagarba varžovams – būtent tai ir pritraukia žmones į stadionus. Masinis futbolas mūsų šalyje žengia dar tik pirmuosius žingsnius, bet smagu, kad jo istorijoje savo pėdas jau įspaudė ir močiutės.