Karklinių tinklaraštis: Lietuvoje – tiek visokių grožybių

Kokia graži mūsų Lietuva, kiek joje yra nepakartojamų ir nuostabių vietų! Grupelė karkliniečių, atitrūkusių nuo įprastų kaimiškų rūpesčių, neseniai grožėjosi Dzūkija. Norisi apie tai papasakoti ir kitiems, kad aplankytų šį nuostabų kraštą.

Akimirka iš viešnagės A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parke

Vykstant į Alytų pirmiausia verta stabtelėti ir pasigrožėti vienu gražiausių Lietuvos peizažų – Balbieriškio atodanga.
Apie čionykščių aukštų šlaitų įspūdžio galią kažkada kalbėjo J. Tumas-Vaižgantas, čia kvietė pabūti Kazys Boruta… O profesorius gamtininkas Česlovas Kudaba yra pasakęs: „Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą“. Tad galime drąsiai pasakyti – mes upių tėvą tikrai matėme.
Atvykę į Alytų aplankėme Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčią, kuri šiuolaikine architektūra dvelkė ne tik iš vidaus, bet ir išorės. Apie pačią naujausią miesto bažnyčią papasakojo mus šiltai priėmęs kunigas A. Vaitkūnas.
Teko lankytis ir vienoje iš didžiausių kadaise buvusių šio miesto gamyklų – „Alitoje“, apžiūrėti įdiegtas naujas technologijas ir padegustuoti gaminamos produkcijos.
Vykstant Druskininkų kryptimi akį traukė pušynai ir vis besikeičiantys Suvalkijai nebūdingi vaizdai. Verta sustoti ir užkopti mediniais laipteliais į Merkinės piliakalnį. Jis stūkso ties Merkio ir Nemuno santaka, kairiajame Stangės upelio krante. Piliakalnio šlaitai statūs, tad įkopti – ganėtinai nelengva...
Ypač visus sužavėjo viešnagė skulptoriaus A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parke. Tai dar vienas įrodymas visiems, kad žmogaus kūryba ribų neturi. Kieme pasitiko paties šeimininko suręstas vėjo malūnas ir 2 ha plote išdėstytos labai išraiškingos skulptūros. Širdį pamalonino ir iš mūsų kaimo kilusio tautodailininko Vido Cikano akmens skulptūra.
O išvyką vainikavo paskutinis apsilankymas „Storo Romo sodyboje“, įsikūrusioje miške prie Ratnyčėlės upelio.
„Didis žmogus tas, kuris daro didžius darbus. Tačiau tas, kuris smagiai triūsia kitų džiaugsmui, – irgi yra didis žmogus“ (A. Bruštein). Šios mintys – mūsų naujosios seniūnaitės Sigitos Urbaitienės noro dirbti visų mūsų labui atspindys. Ne tik kelionių organizavimas kirba šios moters galvoje, bet ir didžiulis noras atgaivinti sunykusią kaimo kultūrą, išbudinti kaimyniškus, draugiškus žmonių santykius. Tokią didžiulę naštą bando nešti ši veikli moteris, todėl vien tik padėkos žodžių jau neužtenka, norisi, kad šio žmogaus nešulys būtų lengvesnis ir visų mūsų dėka. Todėl visų keliavusiųjų vardu verta daug kartų tarti ačiū – už praskaidrintą vienatvę, trumpam grąžintą bendruomeniškumo jausmą ir uždegtą norą keliauti.