BFL |
„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau,
kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug
netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, –
išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis
dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių
šalies pedagogių.
Jai
labiausiai širdį sopa dėl nuvertinamo mokytojo autoriteto ir šalies švietimo,
kuris paliekamas posūnio vietoje, taip pat dėl klaidų, kurių neišvengia
kolegos.
– Viena profesorė, vertindama Lietuvos švietimo sistemą, sugretino
ją su greitojo maisto užkandine ir prognozavo, kad jei jos artimiausiu metu
nereformuosime, turėsime bėdų, apie kurias nė nenumanome. Ar gali būti, kad tos
dienos sulaukėme?
– Krantai
jaunam žmogui būtini. Jis negali savivaliauti viską aplink pamindamas. Kalbu
apie Kauno mokyklos direktorių, kurį iš mokyklos išėdė ne vietoje užsirūkiusi
mokinė. Štai jums skirtingi dydžiai: mokinė, kuri nesilaiko mokyklos nuostatų,
ir direktorius, kuris sukūrė vieną geriausių Lietuvos mokyklų, bet neteko
darbo.
Dar viena
istorija, kai nesusivaldžiusi mokytoja trenkia antausį mokiniui. Mėginu
įsivaizduoti klasę, kuri dirba, o vienas, nešvankybių prisipiešęs, nešioja jas
po klasę ir kaišioja prieš mokytojos akis… Kaip gali tokį elgesį pakęsti?
Netgi
Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas taip nedrąsiai gina
mokytojo autoritetą, tarsi bijodamas. Dieve mano, tokiu elgesiu auginame
nusikaltėlių plejadą, o ne demokratišką šalies ateitį kuriame. Tai panašėja į
išvirkščią demokratiją. Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys
diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.
– Vos prieš kelias dienas pristatytoje knygoje „Atsigręžus: iš
mokytojos užrašų“ išpažįstate, kad ir pati esate trenkusi mokiniui… Galėtumėte
prisiminti, kaip tai nutiko?
– Ne tik
tai – ir daugiau sau nepalankių dalykų esu į tą knygą sudėjusi. O jei kalbėsime
apie antausį, mane kone pusę metų terorizavo, nesusivaldžiau, kai įžeidė kaip
moterį, ir trinktelėjau. Paskui dėl šio savo poelgio labai sielojausi. Bet ir
šiandien manau, kad negalima leisti iš savęs tyčiotis. Kartais tiesiog būtina
save apginti. Tačiau šioje situacijoje mokytojas, atliekantis savo pareigą, yra
visiškai beteisis, o kažkoks išpaikintas lepūnas diktuoja gyvenimo tvarką…
Daugelis
mokytojų su tuo susitvarko, tačiau yra ir mažiau kvalifikuotų, tokių, kurie
nesuvaldo situacijos. Bet ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai
švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms? Kam atitenka
ministrų postai? Laimėjusiems rinkimus, o kiek jie turi kompetencijos – niekas
neklausia. Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos, joje – mūsų ateitis.
– Dirbdama 23-iojoje mokykloje išlydėjote daug mokinių, kurie
šiandien pripažinti ir daug pasiekę (Eugenijus Laurinaitis, Rimantas
Sakalauskas, Vytautas Kernagis ir kt.). Kaip sekėsi sutarti su šia klase?
–
Susikalbėti iš karto nebuvo lengva. Formaliai jie mane priėmė: tu dirbk savo,
mes dirbame savo, netrukdykime vieni kitiems. Bet paskui labai susikalbėjome.
Buvo visas mano klasės vyrukų ansamblis, gyvenome labai aktyvų kultūrinį
gyvenimą. Dauguma mokinių nebuvo linkę į tiksliuosius mokslus, tačiau savo
energijos tuščiam siautėjimui neeikvojo. Daugelis jų buvo kilę iš šviesių
inteligentų šeimų, o aš pati, pokario vaikas, nesidrovėdama iš jų mokiausi
elgesio kultūros, gaudavau informacijos apie būsimus spektaklius, koncertus
(nemažai buvo aktorių vaikų). Tuo metu pati mokiau kalbos, jos pajautimo
niuansų, etnografijos, liaudies dainų.
– Naujausioje knygoje pasakojate apie savo auklėtinius. Smalsu,
kokį prisimenate šviesaus atminimo V.Kernagį.
– Aštrų,
ironišką, gana konfliktišką, talentingą, gabų, labai giliai užgriebiantį
literatūrą (jau mokykliniais metais jis apie Trakų pilį dainavo). Mano
auklėtinis jis buvo iki vienuoliktos klasės, vėliau iš mūsų išėjo.
– Kuo jus patraukė mokykla, mokytojo profesija?
– Ne
mokykla mane traukė – literatūra. Nuo pat mažens žinojau, kad jos mokysiuosi
(vos penkerių pradėjau skaityti). Tėvas didžiuodavosi, kad aš, penkiametė,
skaitau. Dabar ir ketverių metų vaikai skaito. Mano šeimoje keturi vaikai buvo
vyresni už mane, aš tiesiog jų nusiklausiau. Labai didelį pomėgį knygai
turėjau. Ne tik knygai – viskam, kas parašyta, išspausdinta. Močiutė bardavo
mano mamą, kam man leidžia skaityti, bijodavo, kad akis sugadinsiu.
O aš ką
sugriebusi – laikraštį ar degtukų dėžutę skaitydavau prie pilnaties, prie
krosnies ugnies. Skaitydavau pokariu, kai žiburys buvo suplota gilzė, aliejaus
pripilta, dagtis iš kažkokio vilnonio audinio. Šviesos būdavo, bet jau dūmų ir
smarvės – beprotiškai. Šitaip buvo perskaityta ir „Vinetu“, ir „Raitelis be
galvos“, ir „Vargdieniai“, ir „Raupsuotoji“.
Skaitydavau,
ką nugriebusi, tačiau širdžiai pašaukus, o partijai paliepus ėjau ten, kur
reikėjo, – į mokyklą. Niekas neklausė, kuo noriu būti. Taigi galvoti apie
rašymą negalėjau. Rašyti tuo metu galėjo tik labai talentingas, ezopinę kalbą
įvaldęs žmogus. O aš rašiau savo prisiminimus, nebuvau rašytoja ir šiandien
nesu. Į knygas sugulė tik tai, kas pačiai užkliuvo gyvenime, ties kuo
stabtelėjau.
Tačiau su
mokytojais man labai sekėsi. Jie buvo šviesūs ir talentingi. Marijampolės
mokytojų seminarijai tuo metu vadovavo Pranas Naujokaitis. Daugelis jį iki šiol
kaip gyvą stebuklą prisimena. Jis buvo subūręs kolektyvą, kuriame netrūko
kolegiškumo, pagarbos. Visa tai kirtosi su sovietiniais pedagogikos principais.
Tokioje terpėje formavausi kaip pradinės mokyklos mokytoja, o universitete teko
laimė bendrauti su Juozu Balčikoniu, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Jurgiu
Lebedžiu, Donatu Sauka. Taigi prisiliečiau prie labai šviesių žmonių.
– Jų pavyzdys ir paskatino imtis rašymo? O gal ir pačiai tai buvo
gana netikėta?
– Iš tiesų
norėjau, kad mano vaikaičiai, jau atėję į protą, turėtų galimybę prisiliesti
prie giminės istorijos. Pamaniau, laikui bėgant nebebus ko paklausti, o gal jie
domėsis? Po pokalbio su žurnaliste Rūta Oginskaite ir jos knygos apie V.Kernagį
pristatymo pajutau poreikį rašyti. Sėdau ir dėliojau savo mintis, labai chaotiškai,
pasiklysdama tuose lapuose. Kompiuteriu dirbti taip ir neišmokau, viską rašiau
ranka. Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko
ženklas – kodėl ne?
– „Pradžiose“ sutalpinote ir humorą, ir sukrėtimus, ir nerimo
akimirkas. Memuarus itin puošia jūsų emocijos, besiskleidžiančios Lietuvos ir
Sibiro peizažų fone. Toks ir buvo sumanymas ar forma išsigrynino rašant?
– Sakau,
kad knygoje sugulė visa tai, ką dar prisimenu iš anos Lietuvos, tarkime, 1940
m. birželio 15 diena, kai man tebuvo septyneri. Prisiminimai mano pačios, tėvų
ir senelės. Okupacija, pokaris, vaiko, o vėliau – paauglio išgyvenimai.
Viešnagė Sibire ir pirmieji darbo metai Viešvilėje. O antroji knyga
„Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ tarsi pratęsia pirmąją. Ją rengdama daug ką
atkapsčiau iš savo dienoraščių, kai kas iš atminties išniro. Išleisti gal
būčiau ir neprisiruošusi, bet mokiniai viską už mane sutvarkė, taigi joje mano
metai mokykloje, mokinių laidos, visa mokytojos gyvenimo patirtis.
Po tų
dviejų knygų galvoje vėl sumaištis, bet trečios knygos neberašysiu. Kas žino,
kiek liko to sąmoningo laiko, bet kol jo turiu, džiaugtis gyvenimu moku.
– Jūsų biografija panaši į sėkmės istoriją. Kad ir kur
patekdavote, susiklostydavo palankios aplinkybės, net ir Sibire. Galėtumėte
prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo metu ten vykote?
– Stalinas
jau buvo nusibaigęs. Nepasakyčiau, kad vykau iš labai didelio patriotizmo:
universitete buvau pakankamai įsukta į sovietinį mechanizmą, galbūt tik Sibire
ir atsirinkau, kas yra kas. Pusseserės tėvai buvo ištremti, ji norėjo per
vasarą juos aplankyti, nebuvo kaip devintokės vienos išleisti, kai vien
traukiniu tenka važiuoti septynias paras. Taigi man krito likimo burtas lydėti
ją. Pamačiusi tremtinių gyvenimą nusprendžiau dar metams likti, padirbti.
Pusseserės
mama Ona Gratkauskienė, lituanistė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, buvo
labai aktyvi, telkė vietinę bendruomenę. Man tai buvo pilietinės, žmogiškosios
brandos metai. Jei būčiau grįžusi dvejais metais vėliau, tikrai būtų iš
universiteto išmetę, o tąkart tik charakteristikos iš Sibiro paprašė.
Baigusi
universitetą ir apgynusi diplominį darbą pagal paskyrimą išvykau į Viešvilę
prie Nemuno. Tuo metu galva buvo pilna sumanymų, tačiau iš Vilniaus įšokau į
tokią mažytę kultūros terpę, net pieno ar sviesto tekdavo važiuoti į Tilžę ar
Jurbarką, o juk autobusų nebuvo, taigi ne kartą esu ant kelio balsavusi ir
keliavusi pakeleivingais sunkvežimiais. Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės
daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo. Sovietizacijos
penkiasdešimtmetis tai iš mūsų atėmė, išdarkė žmogaus ryšį su žmogumi.
– Ar prisimenate save, kilusią iš šešių vaikų šeimos ir tik į
Vilnių atvažiavusią?
– Jauna,
iš juodo pokario, kruvinos ir tamsios aplinkos ištrūkusi. Šiandien gal sunku patikėti,
bet iki įstojimo į universitetą buvau mačiusi tik Alytų ir Kauną. Papuolusi į
Vilnių po krisliuką tą kultūrą tiesiog gerte sugėriau. Labai daug davė galimybė
šlietis prie šviesių žmonių.
– Tačiau vėliau tie horizontai plėtėsi, siekėte Izraelį, ir ne tik
jį.
– Drauge
su sūnumi buvau nuvykusi į jų Nepriklausomybės šventę. Net širdį suspaudė:
suvažiavę tie žydeliai, ratu susistatę vaikų vežimėlius, kiekviename pulkelyje
po keturis penkis vaikus.
Daugelis
šiandien pasinešę į turtėjimą, keliones, o tai, kas svarbiausia, šeima, ryšys
su artimiausiais, likę kaip antraeiliai dalykai.
Dažnai
pagalvoju, kad dabar žmonės siekia ne pagal savo galimybes. Per savo karjerą
mokiau nemažai žydų vaikų ir man labai įstrigo vienas dalykas: jie visuomet
labai pasveria vaiko galimybes.
Kartą
sulaukiau raudančios mamos: kas iš jos sūnaus bus? Patikinau, kad su jo
žiniomis nieko gero nebus. Tuomet įtaisė jie tą vaiką į graverių profesinę
mokyklą, ilgainiui ir patys pamatė, kad vaikas tam gabus. Išmintis tokia: kam
eiti keliu, kuris niekur neveda?
Žydai
labai jaučia savo kompetencijos lubas, gal todėl dažno jų gyvenimas sėkmingas.
O mūsiškiai tuo metu „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius.
Jie tempia, o vaikas nesitempia. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad auga
prastesnis žmogus, – niekuomet nereikėtų tapatinti savo vertės su profesija.
– Nemanote, kad palengva keičiasi visuomenės požiūris į „juodą“ ir
„baltą“ darbą? Vis daugiau žmonių renkasi mokslus profesinėse mokyklose.
–
Lietuvoje vis dar gyvybingas toks pseudobajoriškas požiūris į užimamas
pareigas. Jei kažkokio ypatingo posto neužimi, nieko vertas esi. Su kolege
Violeta Tapiniene esame tokį dėsnį suformulavusios: mokiniai būna auksinio
proto, auksinių rankų, bet būna ir tokių, kurie nei to auksinio proto, nei tų
auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Todėl reikalauti
vienodai iš visų mokytojas negali. Kiekvienam duota skirtingai, tik klausimas,
ką su tuo darai. Juk ir duoną pelnyti galime labai skirtingais būdais.
Bet
Lietuvoje vis dar daug nepagrįsto zyzimo. Atrodytų, džiaukis, žmogau, kad
šiandien dar gyveni, nei cunamių, nei taifūnų ar potvynių mūsų platumose nėra,
gyvename kaip Dievo užantyje, bet vis negerai…
– O gal Lietuvai trūksta lyderių, kad to geresnio, tikrų
europiečių gyvenimo vis nepasivejame?
–
Talentingų, patrauklių ir sugebančių vesti paskui save minias Lietuvoje yra,
tik su jų sąžine bėda, o be jos žmogaus nėra. Paimkime Artūrą Zuoką, Ričardą
Malinauską ar tą patį Eligijų Masiulį. Atrodo, rimti, padorūs, tik širdį suspaudžia,
kai žmonės geba taip sugriauti savo gyvenimą ir kitų pasitikėjimą jais.
Taigi
pagal savo valstybės galimybes turėtume gyventi lengviau, bet viskas siejasi su
žmogaus sąžine. Mūsų liaudis turi labai gerą pasakymą: įkapėse kišenių nėra.
Nieko ten nenusinešime, bet tas pinigų grobstymas vis nesibaigia. Gal iš
didelio skurdo išlindus taip pasireiškia žmogaus prigimtis?
Kai
pasižiūri į civilizacijų istoriją, tautų likimus, ko tik nepasitaikydavo. Bet
iš tiesų gyvename sau skirtu laiku, per daug jo pakeisti negalėdami. Manau, nuo
žmogaus, jo polėkio ir sąžinės labai daug priklauso, bet pagrindus įgyjame
mokykloje. Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš
karto pamatomos ir lieka ilgam.
– Kokioms socialinėms grupėms, jūsų vertinimu, Lietuvoje šiandien
sunkiausia verstis?
– Man
labiausiai gaila jaunų, įsitvirtinti bandančių porų. Jos neturi kada gimdyti
vaikų, o biologinis laikrodis vis tiksi… Senus žemina nuolatinis centų
skaičiavimas. Galima sakyti, kad laimė ne piniguose, bet jų reikia. Pati
neapsikenčiu, kai pensininkai zyzia. Kita vertus, jei visą gyvenimą dirbo,
vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie
nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu?
Didelėje
erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina.
Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį
būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.
– Kartą esate apibūdinusi save kaip filologę, kuri liko be svetimų
kalbų. Nejau mokate tik gimtąją kalbą?
– Vokiečių
okupacijos metais visai neblogai buvau pramokusi vokiškai. Netgi vertėjavau.
Tik kartą, kai vokietukai paklausė, kiek mano sesei metų, sumaišiusi skaičius
vietoje 16, 60 pasakiau, tai taip kvatojo.
Užėjus
rusų frontui pramokau rusiškai. Šią kalbą tobulinau ir mokykloje. Su anglų tik
vidurinėje susipažinau, bet kadangi užsienio kalba nebuvo privaloma, greitai ją
numečiau. Įstojusi į Vilniaus universitetą labai triūsiau, kol vokiečių išmokau
reikiamu lygiu. Bet, žinote, kai egzaminui išmoksti, labai greitai pamiršti.
Laisvai skaitau ir lenkiškai, bet geriausiai jaučiu ir moku gimtąją kalbą.
– Visus 82-ejus metus nugyvenote
Lietuvoje. Nebuvo pagundų, minčių emigruoti?
– Taip,
visus tuos metus gyvenau čia, tačiau bijojau mažai, daugiausia dėl mokinių, bet
mintys apie emigraciją aplenkė. Kur jau čia emigruosi, nebent tik ten
(juokdamasi baksnoja pirštu į žemę), bet, ačiū Dievui, nors savoje žemėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą