L. Cohenas: tarp Talmudo Vilkaviškyje ir zeno Los Andžele

Straipsnio autorius Ramūnas Bogdanas, delfi.lt

Leonardas Cohenas (nuotr. Vida Press)

Pirmą kartą išgirdau jo žemą kerintį balsą 1989 metais pas draugus per vakarėlį Trondheime. Nors nuo paauglystės klausydavausi daug ir įvairios roko muzikos, Leonardo Coheno net vardo nebuvau girdėjęs. Tąvakar sužinojau, kad jis be galo populiarus Norvegijoje. Kaip nebus – viena jo mylimoji buvo norvegė. Įsivaizduokite, kas dėtųsi pas mus, jei tokio ryškumo žvaigždė paskelbtų, kad jo mūza yra lietuvaitė.

Pažįstamas norvegų filologas man paaiškino, kad L. Cohenas susijęs ir su Lietuva, esą jo pavardė reiškianti „iš Kovno, arba Kauno“. Gal taip jis norėjo paversti mane L. Coheno gerbėju. Iš tikrųjų ši populiari žydiška pavardė hebrajiškai reiškia „šventiką“. 

Nepaisant neteisingos etimologijos, iki šiol klausausi L. Coheno. Nežiūrint seniai pasibaigusios meilės istorijos su norvege, norvegai juo tebesižavi. Kai prieš keletą metų jis koncertavo Osle, gerokai iš anksto nesėkmingai bandžiau gauti bilietą. Pasirodė, kad jie buvo iššluoti vos pradėjus prekybą.

Vilkaviškis 

L. Cohenas tikrai susijęs su Lietuvos žydų istorija per mamos tėvą rabiną Saliamoną Klonickį, kuris emigravo į JAV iš Kauno ir ten pasivadino Kline’u. Jis parašė Talmudo aiškinimų enciklopediją, hebrajų kalbos sinonimų ir homonimų žodyną. Žydai jį vadinę Sar HaDikduki, „gramatikų princu“.

Iš mamos Leonardas girdėdavo, kad žmonės atkeliaudavę šimtą mylių dėl galimybės pasikalbėti su seneliu. Viename 1993 metų interviu L. Cohenas pasakoja, kad Saliamonas Klonickis-Kline‘as buvo kilęs iš Vilkaviškio, dirbo Kauno žydų dvasinės seminarijos ješivos direktoriumi, užmerkęs akis savo mirusiam mokytojui Kauno vyriausiajam rabinui Izaokui Elchananui, irgi kurį laiką gyvenusiam Vilkaviškyje. 

Vilkaviškio žydų bendruomenė Holokausto laikais buvo sunaikinta per vieną dieną. Dainą, kurią daugelis priėmė tiesiog kaip himną meilei, L. Cohenas sukūrė sužinojęs, kad budeliai prie krematoriumo versdavo groti žydų styginių kvartetą, kai jų tautiečiai buvo žudomi ir deginami. Todėl girdime žydišką smuiko melodiją, todėl šokančiam grožiui griežia degantis smuikas:

Tačiau bent jau 1993 metais L. Cohenui Vilkaviškis buvo „Lenkijos dalis“. O kai jis dar prieš „Solidarumo“ pergalę koncertavo Lenkijoje, su džiaugsmu žiūrovams sakė esąs kilęs iš Lenkijos. Nors, kaip pats ironizavo, „jie negalvojo apie mane kaip apie lenką“. 

Vilkaviškis kaip ištakos jam buvo svarbus: jis net žinojo, kad ten stovėjusi medinė aštuonkampė sinagoga, ir domėjosi, ar tikrai ji buvusi medinė. Senelis jam perdavė ne lietuviškus prisiminimus, o biblinį kraštovaizdį, kuriame gyveno L. Coheno mintys ir vizijos iki pat paskutinio atodūsio. 

Jis atsiminė, kaip kadaise senelis Saliamonas ištisą vakarą jam skaitydavo vieną eilutę iš Izaoko knygos, vis pirštu grįždamas į pradžią, aiškindamas, vėl skaitydamas ir vėl aiškindamas. Meditacinis plaukimas tekste, sustojimas vardan gelmės potyrio tapo L. Coheno savastimi.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/l-cohenas-tarp-talmudo-vilkaviskyje-ir-zeno-los-andzele.d?id=72861268