 |
| Rūtos Pranaitienės nuotr. |
Baigiantis futbolo sezonui, Lietuvos futbolo federacija išdalijo apdovanojimus geriausiems žaidėjams ir treneriams. Jau tradicija tapo pagerbti ir masinio futbolo propaguotojus. Šiemet geriausia iniciatyva pripažintas trenerio Martyno Karpavičiaus sumanymas į futbolo aikštę pakviesti močiutes, tad greta sporto žvaigždžių ant Lietuvos futbolo sezono apdovanojimų podiumo pasirodė ir šį sportą pamėgusios vilkaviškietės.
Gražiausias gyvenimo nuotykis
Viskas prasidėjo Keturvalakių mokykloje - daugiafunkciame centre, kai Karklinių skyriaus darželinukai treniravosi „Futboliuko“ turnyrui. Kad mažųjų sportininkų močiutėms nebūtų nuobodu laukti, treneris jas pakvietė į sporto salę, vėliau surengė anūkų ir močiučių varžybas. Netrukus Vilkaviškyje jau treniravosi ir pirmajam pasaulyje močiučių futbolo turnyrui rengėsi net šešios moterų komandos. Norinčioms treniruotis tebuvo keliamas vienas reikalavimas – turėti anūkų. Keturvalakių moterys šį renginį prisimena kaip gražiausią savo gyvenimo nuotykį.
„Kai kūno kultūros mokytojas Martynas mums pasakė, kad reikės žaisti futbolą, galvojom, erzina. Martynas prieš mus ir ant kelių klaupėsi, ir rankas bučiavo – pasispardėm, kad nenorim, bet ilgai nesibranginom. O paskui net džiaugėmės, kad futbolas mums suteikė progą patirti tiek daug smagių emocijų“, – juokiasi Vilkaviškio „Šešupės“ komandos kapitone tapusi Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro virėja Roma Mykolaitienė.
Į komandas susibūrė mokytojos, bibliotekininkė, buhalterė, sveikatos priežiūros specialistė, virėjos, mokyklos darbininkės, paprastos kaimo moterys – net 24. Jaunystėje nė viena nebuvo sportininkė, gal tik mokyklą lankydamos estafetėse pabėgiodavo ar dviračiu pasivažinėdavo, todėl visos iki vienos stebėjosi, kad Martynas į jas, tokias nerangias, per dieną prie popierių sėdinčias, dėmesį atkreipė. Tačiau išbėgusios į aikštę net pačios nustebo, kad judėti visai nesunku, netgi smagu, nes gainiojant kamuolį apima azartas.
Skaičiavo mėlynes
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje mažojo futbolo čempionatas „Močiutės už futbolą“ įvyko šių metų vasarį, kai Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro sporto salėje susirungė šešios močiučių komandos. Vyriausiai močiutei iš Karklinių komandos jau per 70 metų, bet būtent ji sparčiausiai sukosi futbolo aikštėje, netgi, sako, žaidė šiek tiek agresyviai – po susidūrimo su senjore ne viena žaidėja mėlynes ant kojų skaičiavo.
Finale dėl čempionių titulo susigrūmė „Šešupė“ ir „Super močiutės“ – nugalėtojų taurė atiteko „Šešupės“ komandai, kurioje žaidė Genovaitė Blaškevičienė, Inga Kuncevičienė ir Stanislava Kieliuvienė, o komandos kapitonė R. Mykolaitienė, įmušusi tris įvarčius, dar tapo ir rezultatyviausia žaidėja. Lietuvos masinio futbolo asociacija visoms močiučių komandoms įteikė futbolo aprangą.
Garsina moterų futbolą
M. Karpavičiaus pastangos davė rezultatų – Vilkaviškio krašte Keturvalakiai garsėja kaip futbolo sostinė. Nors šiemet Martynas Keturvalakiuose jau nebedirba, moterys neabejoja, kad futbolo apranga joms vis dar reikalinga. Proga ją „išvėdinti“ pasitaikė jau ir šį rudenį. Lapkričio viduryje mokykloje buvo surengta futbolo šventė „Mano profesija“. Į turnyrą susirinko aštuonios įvairių Vilkaviškio ir gretimų rajonų įstaigų komandos.
Daugumą žaidėjų sudarė moterys, todėl rungtynėse galiojo draudimas smūgiuoti į vartus vyrams, jei juos saugo moteris. Griežtai buvo reikalaujama, kad tarp varžovų nebūtų vyrų, jei kurioje nors vienoje komandoje žaidžia tik moterys. Tarp šventės organizatorių sukosi ir M. Karpavičius. Idėjų gausos jam galėtų pavydėti daugelis masinio sporto organizatorių. Nors vis dar manoma, kad futbolas – vyriškas sportas, Martynas entuziastingai garsina moterų futbolą. Jo treniruojama Marijampolės merginų futbolo komanda jau iškovojo ne vieną garbingą apdovanojimą, nors 2008 metais, kai M. Karpavičius ją subūrė, Sūduvos krašte karaliavo krepšinis, o apie moterų futbolą niekas net nežinojo.
Marijampolės futbolo centro treneris įsitikinęs, kad neužtenka turėti futbolo komandą, ją treniruoti, dalyvauti varžybose ir čempionatuose. „Norint garsinti futbolą, burti jo entuziastus, reikia veiklos, kuri būtų daugeliui patraukli. Marijampolėje jau tradicija tapo dalyvauti šeimų turnyre „Vieninga šeima“. Dalyvauti turnyre nori tiek daug komandų, kad teko riboti jų skaičių. Šiemet kamuolio žongliravimo konkurse „Mano laikas, mano draugai, mano futbolas“ jėgas išbandė net 600 vaikų, o „Profesijų šventėje“ 90 procentų futbolo žaidėjų sudarė moterys“, – vardija M. Karpavičius.
Treneris tikisi, kad Lietuvoje kada nors būtinai vyks ir močiučių futbolo čempionatas. Tokio renginio Europoje niekas negirdėjo, bet Šiaurės šalyse močiutėms kaip alternatyvią fizinę veiklą pasiūlyta žaisti intensyvesnį judėjimą ir bendravimą aikštėje garantuojantį futbolą. „Daug kas įsivaizduoja, kad kaimo moterys visą dieną dirba laukuose ir fermose, todėl joms užtenka fizinės veiklos, bet iš tiesų XXI amžiaus technologijos keičia žmonių gyvenseną ir visi susiduriame su tomis pačiomis nejudraus gyvenimo būdo problemomis. Mano nuomone, futbolas yra vienas smagiausių užsiėmimų, nes tai komandinis, bendrauti skatinantis žaidimas“, – tikina M. Karpavičius.
Pripažino masinio futbolo lyderiu
2014 metais sidabrinis apdovanojimas pirmą kartą šalies istorijoje buvo įteiktas kaunietei Daivai Statkevičienei, kuruojančiai darželinukams skirtą Lietuvos futbolo federacijos projektą „Futboliukas“. Martynas – pirmasis lietuvis, sulaukęs aukščiausio Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) pripažinimo.
Pernai už ypatingą atsidavimą ir didžiausią poveikį žaidėjų skaičiui M. Karpavičiui UEFA paskyrė masinio futbolo lyderio auksinį apdovanojimą. Per Lietuvos ir San Marino futbolo komandų rungtynių pertrauką jam plojo pilnutėlės tribūnos futbolo aistruolių. M. Karpavičius neslepia nesitikėjęs tokio apdovanojimo. „Iš pradžių gal nelabai suvokiau, kokią stulbinamą reikšmę jis turi.
Tik su kitais UEFA laureatais šį pavasarį nuvykęs į Slovėniją supratau, jog tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnis įpareigojimas tęsti pradėtą darbą“, – sako moterų futbolo treneris, pavasarį su kitais UEFA laureatais apsilankęs Slovėnijoje.
Šalies, kuri plotu tris kartus, o gyventojų skaičiumi trečdaliu mažesnė nei Lietuva, komanda jau du kartus dalyvavo pasaulio čempionatuose, nes ten futbolą žaidžia net 48 tūkst. gyventojų. Lietuvoje yra vos 18 tūkst. registruotų žaidėjų – ir tai su ilgalaikės moksleivių futbolo programos „Golas“ dalyviais.
Žavi ne pergalėmis
Martyno siekis – sudominti futbolu ir mažus, ir senus, tačiau labiausiai norėtų futbolo aistra uždegti moteris. „Jei aikštėse rungtyniauja senjorai, kodėl to negalėtų daryti močiutės? – stebisi treneris, dar tik pradedantis auginti savo idėją. – Kraujas verda, kai darai ką naujo ir nežinai, koks bus rezultatas. Gal mano moterys ir teisios, kad turiu įkalbinėjimo dovaną.
Mažuose miesteliuose nusistovėjęs gyvenimas seniai tapo rutina, žmonėms įdomu, kai pajudini, pasiūlai kažką naujo: visi tarsi atsigauna, prašviesėja. O netrukus pamatai, kad ir kituose miesteliuose kažką panašaus jau daro.“ Treneris įsitikinęs: neteisūs sakantieji, kad Lietuva ne futbolo šalis. Futbolas niekada nebus patrauklus, jei žmonės neis žiūrėti rungtynių, jei jiems nieko įdomaus stadionuose nebus siūloma.
Mėgėjiškas masinis futbolas žavi ne pergalėmis, o bendravimo džiaugsmu, geromis emocijomis, pagarba varžovams – būtent tai ir pritraukia žmones į stadionus. Masinis futbolas mūsų šalyje žengia dar tik pirmuosius žingsnius, bet smagu, kad jo istorijoje savo pėdas jau įspaudė ir močiutės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą