Į devintą dešimtį įkopęs kaimo šviesuolis nestokoja energijos

Jurgis Tekorius su savo anūke Paulina. (Paulinos Tekorytės nuotr.)

Straipsnio autorius Adas Viliušis


Kažin ar Vilkaviškio krašte yra nors vienas įdomių renginių dalyvis ar mėgėjas, ar šiaip vietoje nesėdintis žmogus, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie devintą dešimtį perkopusį Karklinių kaimo gyventoją Jurgį Tekorių... Mat pats Jurgis mėgsta lankytis įvairaus pobūdžio renginiuose ir stebinti žmones įdomiomis bei kurioziškomis, per savo gyvenimą sukauptomis istorijomis, kurios daugeliui galbūt primena Kazio Borutos humoristinės apysakos ,,Jurgio Paketurio klajonės“ pagrindinio herojaus nuotykius.

Čia retas, kuris nepasivaišina Jurgio augintinių bitelių rinktu medumi, obuoliais, paties maišytais ir keptais ,,čirvablyniais“ ar net vaistais, kaip jis pats sako: ,,nuo visų ligų“. Ko gero ne vienas rajono žmogus stebisi šio senolio entuziazmu bei ištverme, dalyvaujant šauniausio rajono dieduko rinkimuose, bėgant šešių kilometrų ilgio rudens krosą ar minant tarptautiniuose dviračių žygiuose.

Savanoriškai prižiūri ąžuolyną

Prancūzų rašytojas Morisas Baresas yra minėjęs, kad ,,kiekvienas žmogus susiranda veiklą, kuri ir padaro jį naudingą visuomenei, ir suteikia jam laimę.“ Jurgis taip pat atlieka visuomenei naudingą darbą, kuris jį daro laimingu.

J. Tekorius yra Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos narys. Šiai draugijai jis priklauso nuo 1988 metų, t.y. nuo tada, kai ji buvo įkurta. Nuo to laiko jis reguliariai aplanko daktaro Jono Basanavičiaus sodybą ir šalia jos esantį Tautinio atgimimo ąžuolyną. Čia jis savanoriškai prižiūri jo bei įvairių politikų, kovo 11-osios akto signatarų ar net prezidentų sodintus medelius. Tai vienas iš jo pomėgių. Taigi, iš kur atsirado tokia meilė ąžuolams?

,,Užaugau gana vaizdingoje vietovėje, Kumelionių kaime, kuris yra įsikūręs Šešupės krante. Mūsų namą iš visų pusių supo medžiai, visur buvo žaluma. Atmintyje man įsirėžė vaizdiniai iš vaikystės, kai medžius sodino mano tėvas su broliu... Vėliau, man besimokant  Marijampolės gimnazijoje buvo surengtas žygis į netoliese esantį Šunskų mišką, kuriame mus pasitiko keletas miškininkų. Ten mes su jais bendravom bei padėjom sodinti medelius. 

Ši diena miške man buvo viena iš įsimintiniausių mano gyvenime, nežinau kodėl, atrodo, nieko ypatingo tądien neįvyko. Tačiau, matyt, kažkas man įaugo į mano organizmą... Pradėjau mąstyti, kaip iš tokių mažų sėklelių išauga toks didingas miškas. 

Dar vėliau, tarnaujant kariuomenėje, teko lankytis Rusijoje, Pečioros mieste, kur gamtos peizažas yra daug įdomesnis negu Lietuvoje. Tai tikriausiai taip pat prisidėjo prie mano meilės gamtai.“ 

Dabar ant Jono Basanavičiaus gimtųjų Ožkabalių kalvų, kurios užima beveik 40 hektarų šlama virš 8000 ąžuolų prie kurių sužaliavimo nemažai prisidėjo ir J. Tekorius.

Nusižengė sovietinei valdžiai

„Atrodo tai buvo septintojo dešimtmečio pabaiga, tuomet aš dirbau Gražiškių miestelyje, esančiame Vilkaviškio rajone, ėjau kolūkio pirmininko pareigas... Ir vieną dieną pas mane atėjo Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios kunigas Vytautas Vaitauskas. Jis manęs prašė gana neįprasto ir netgi rizikingo dalyko... 


Tuo metu  dabartinėje Kauno Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje  buvo atliekamas remontas ir buvo keičiami naujieji klauptai, liaudiškai vadinami ,,lomkomis“. Jas bažnyčiai buvo gaila išmesti, todėl šventovės vadovai ,,lomkas“ nusprendė atiduoti Gražiškių parapijai (pasirodo, kunigas V. Vaitauskas kadaise dėstė teologiją netoli esančioje Kauno kunigų seminarijoje ir turėjo nemažai pažįstamų)“, – pasakoja Jurgis. 
Ačiū Dievui, sėkmė mus lydėjo, todėl nesunkiai bažnyčios klauptai gyvuliams skirtu transportu atkeliavo į Gražiškių bažnytėlę.“

Taigi, pas tuometinį kolūkio pirmininką atvykęs Gražiškių dvasininkas norėjo, kad jis pasinaudodamas savo pareigybe padėtų jam ir duotų keletą sunkvežimių bažnyčios klauptams iš Kauno į Gražiškius parvežti. Tikriausiai daugeliui žinoma, kad tais laikais komunistinė valdžia propagavo ateistinę ideologiją ir toks Jurgio poelgis nebūtų atnešęs jam laimės.

,,Nors tada laikai jau buvo truputį ramesni ir už tokią ,,misiją“ nebūtų ,,pavėžinę“ Sibiran, tačiau tikrai žinojau, jog aš smarkiai rizikavau savo pareigomis bei asmenine gerove.“

Nepabūgęs sovietinės valdžios Jurgis slaptai suorganizavo transporto priemonę ,,lomkoms‘‘ parvežti. 

,,Viskas vyko spontaniškai, teko kuo greičiau suktis. Pagaliau man į galvą šovė mintis paskambinti vienam mano pažįstamam, dirbančiam gyvulių supirkimo punkte. Šis mat keliskart per savaitę su specialiai gyvuliams įrengtu ,,bandovežiu“ veždavo gyvulius į Kauno mėsos kombinatą. 

Autobusu gabeno ,,sprogstamąsias medžiagas“

Be visų įdomių renginių Jurgis užsuka ir į savo namo pašonėje žaliuojantį sodą, kuriame stypso margaspalviai aviliai. Jis jau daugiau nei pora dešimtmečių užsiiminėja bitininkyste. Tačiau šia, jam ne tik įdomia, bet ir naudinga veikla, jis susidomėjo truputį anksčiau. 

Viskas prasidėjo tuomet, kai netoli Kybartų dirbo agronomu zootechniku vienoje vaisių bendrovėje. ,,O kur vaisiai – ten ir bitės“, – šypteli Jurgis, todėl šie maži padarėliai buvo jo globoje ir tekdavo jomis rūpintis.

,,Bitės nugara dryžuota, bet tigru jos nepavadinsi“, – byloja kinų liaudies išmintis. ,,Tai nepavojingi gyvūnėliai, beveik kaip žmonės“, –  antrina karkliniškis. 

Tad, kaip ir žmonių, bičių gyvenime taip pat pasitaiko įvairių keistų nutikimų.

,,Kartais bitelės atsiskiria nuo avilio ir susispiečia aplink naują motinėlę, kur tik pakliūva... Taip atsitiko ir mano seno pažįstamo sode, kuris gyvena toli nuo manęs. Bitės susispietė tiesiog ant obels šakos. Todėl turėjau skubėti gelbėti biteles ir parsivežti jas pas save į sodą, į joms skirtą avilį.‘‘ 

Tąsyk Jurgis su savo augintinėmis grįžo tiesiog... pilnu žmonių autobusu. ,,Nekartą  bites teko gabenti viešuoju transportu, tačiau žmonės nežino, ką aš vežu. Tik vieną kartą su kitais keleiviais išlipęs iš autobuso prisipažinau jiems, jog su jais kartu vežiausi ir ,,sprogstamąją medžiagą“ ir pridūriau: ,,Džiaukitės, kad nesuveikė detonatorius!“

Jurgio Tekoriaus sode stypso margaspalviai aviliai. (Ado Viliušio nuotr.)

Sportas lydi visą gyvenimą

Pasirodo, kad viena iš Jurgio aistrų – sportas jį lydi jau nuo pat jaunystės. Būdamas jaunas jis galėjo pasigirti neblogais krepšinio, tinklinio, šachmatų bei šaškių varžybose pasiektais rezultatais.

Beje, 2010 metais, rugsėjo mėnesį Kaune, sporto halėje įvyko I-asis Lietuvos sporto veteranų suvažiavimas, skirtas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui paminėti. Šiame suvažiavime dalyvavo ir Jurgis, kuris atstovavo Vilkaviškio rajono sporto veteranams. 

Dviejų savaičių dviračių žygiui pasiruošė per 15 minučių

,,Buvo ankstus rytas, dar gulėjau lovoje, tačiau radijo imtuvas jau seniai buvo įjungtas... Staiga per jį išgirdau tiesioginę transliaciją iš Marijampolėje vykstančio dviračių žygio. 

Korespondentė informavo, kad dalyviai renkasi ne tik iš įvairių Lietuvos kampų – Klaipėdos, Tauragės, Vilniaus bei Plungės, tačiau netgi iš kito kontinento. Vienas žygeivis lėktuvu atskrido iš Paragvajaus, kad galėtų sudalyvauti dviračių žygyje! 

Tačiau iš Marijampolės, kurioje buvo žygio pradinis taškas užsiregistravusių buvo tik vienas. Mane ,,išpylė“ karštis – tučtuojau pašokęs iš lovos pasakiau, jog aš būsiu antras... Staigiai pradėjau ruoštis dviejų savaičių žygiui. Per penkiolika minučių į kuprinę susikrovęs daiktus ėmiau galvoti, kaip dabar nusigauti iki starto vietos, kuri buvo daugiau nei už penkiolikos kilometrų nuo mano namų Karkliniuose. 

Beje, dauguma dalyvių jau seniai buvo užsiregistravę ir jau pradėję rikiuotis. O čia dar išryškėjo ir kita bėda – pasirodo mano dviratis buvo be dviejų stipinų! Žinojau, jog juo tikrai nespėsiu numinti, tad teko ieškoti, kas galėtų nuvežti. Laimei man šovė gudrybė į galvą. Savo šeimą įtikinau, jog man reikia nuvežti dviratį į dviračių remontą, nes šis esą smarkiai sugedęs. 

Pergudravęs saviškius, pasakiau, jog jie manęs nelauktų ir važiuotų namo, o aš tuo tarpu nurūkau į dviračių žygį. Sekančią dieną Kalvarijoje žygio metu mane sustabdė vietinė televizija ir paprašė, jog duočiau jiems interviu. 

Apsimesdamas priekurčiu atšoviau: ,,Kokio dar ,,Tu-riu-riu“?“ Deja, nuo televizijos išsisukti nepavyko ir mane tą pačią dieną parodė per vietinę televiziją. Vėliau, kaip paaiškėjo, jog viena iš mažamečių mano anūkių, pamačiusi mane televizoriaus ekrane, nuskuodė iki mano namų ir visai mano šeimai išplepėjo paslaptį, kur dingo senelis“,  – su šypsena veide prisimena J. Tekorius. 

Šį savo linksmą nuotykį, užlipęs ant scenos senolis inscenizavo 2006 metais šauniausio Vilkaviškio rajono dieduko varžybose (Jurgis turi 5 anūkes).

Rajone J. Tekorius yra gerai žinomas kaip įvairių žygių dalyvis. (Sigitos Urbaitienės nuotr.)

Įvairių renginių metu J. Tekorius dažnai žmones pavaišina paties gamintu midumi. (Sigitos Urbaitienės nuotr.)

Kiekvienas pažįstantis Jurgį sutiks, kad šis žmogus humoro jausmo nestokoja. (Sigitos Urbaitienės nuotr.)