antradienis, rugsėjo 26, 2017

Žalgirio mūšis Opšrūtuose


Apie mūšį Opšrūtuose

Pavadinimas skamba pretenzingai, kadangi jame yra sąsaja su anuo istoriniu, vykusiu prieš 600 metų. O šis vyko mano kaime Vilkaviškio rajone prieš 63 metus. Tai buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų kovinė operacija prieš sovietinės valdžios čia įkurdintų kitataučių kolonistų agresyvią ginkluotą grupuotę. Šiandien ji vertinama nevienareikšmiai, kai šiam įvykiui įamžinti kaime atidengtas paminklas.

Rašinyje bandau išsiaiškinti, kodėl, dėl kieno kaltės visa tai vyko 1947 m. lapkričio 16 naktį. Kol archyvai dar giliau netyrinėti, tenka pasikliauti savo atmintim, užrašytais kitų asmenų liudijimais, paskelbtais Atgimimo laikų spaudoje ir dokumentų rinkiniuose.

Tauro apygardos Žalgirio ir Kęstučio rinktinių kovotojai pakeliui į Antanavo operaciją. 1947 m. lapkričio 11 d. (GAM nuotrauka).


Situacija Opšrūtuose įkūrus kolonistus


Jau iš pradžių kaimo gyventojai į naujuosius kaimynus žiūrėjo nepatikliai, nes juos čia apgyvendino okupacinė valdžia, paskui ir apginklavo. Be to, atvykėliai skyrėsi savo gyvenimo būdu, požiūriu į darbą. Vietiniai pasijuto ir pažeminti, nes apylinkės valdžia buvo patikėta kolonistams: apylinkės pirmininku, dešimtininkais paskirti kitataučiai, kurie saviškiams teikė įvairių lengvatų.

Ginkluotas jų jaunimas vakarais ateidavo pas vietos gyventojus lašinių, vodkos, vykdė įvairias patikras, rinkimų dieną ragino žmones balsuoti. Mėgo be tikslo pašaudyti iš turimų ginklų, dėl ko sudegė ūkininko M. Brazio sodyba. Vieškelyje Vilkaviškis-Pilviškiai apiplėšinėdavo į turgų arba iš jo važiuojančius pamiškių nuo Kazlų Rūdos gyventojus: atimdavo vežamą parduoti medieną, malkas, arba už jas pirktus grūdus.

Opšrūtų pradžios mokykloje kolonistų vaikai konfliktavo su vietiniais, o grįžtančius namo apkuldavo. Kaimo žmones papiktino paties apylinkės pirmininko smurtas prieš jaunutę vokietaitę, karo pabėgėlę, kurią buvo priglaudę mūsų kaimynai Krapaičiai. (Vis dėlto prievartautojas vėliau susilaukė atpildo – buvo nuteistas teismo).

Nesugebančius tinkamai ūkininkauti kolonistus apskrities ir valsčiaus valdžia subūrė į žemės ūkio kooperatyvą, kurio veikla mėgino parodyti socialistinio žemės dirbimo būdo „pranašumą“ ir sukurti pamatą būsimam kolchozui. Tačiau nesuspėjo...

Jauni Opšrūtų ir gretimo Balčiūnų kaimų vyrai 1946 – 1949 m. MGB (sovietinio saugumo) pareigūnų būdavo suiminėjami, tardomi ir kankinami dėl giminystės, ar kaimynystės su laisvės kovotojais ar jų artimaisiais. Didelių represijų sulaukė Kygų šeimos vyrai: du broliai buvo įkalinti, o trečiasis, Liudas, nuolat tardomas ir žiauriai mušamas. Persekioti ir broliai Bakšiai: Pijų tardė ir kankino Pilviškių MGB „kaulų specialistai“, o Jonas kalintas Marijampolėje. Iškankintas grįžo namo ir sunkiai susirgęs netrukus mirė. Į tardymus šaukdavo tėvą ir sūnų Staugaičius, mat buvo artimiausi Brazių (Jono Brazio-Klajūno tėviškės) kaimynai. Pilviškių mgėbistai nukankino ir slapta užkasė Kazį Jakubauską iš Balčiūnų. Be to, buvo represuoti Opšrūtų kaimo gyventojai Cibulskis ir kaimo seniūnas Paplauskas, kurie du besislėpusius raudonarmiečius, jų pačių prašymu, palydėjo į Pilviškius pasiduoti okupacinei vokiečių valdžiai.

Kaimo gyvenimą nuolat drumsdavo MGB ir stribų rengiami „ablavai“ (gaudynės), kai būrys ginkluotų uniformuotų vyrų išskleista rikiuote eidavo per laukus, tikrindavo sodybas, atskiruose pastatuose darė kratas, klausinėdavo šeimininkų, ar nematę „banditų“. O jeigu dar pridėti apylinkės pareigūnų nuolatinius prievolių pristatymo kvitų tikrinimus, raginimus prieš laiką jas atlikti (kad apylinkė socialistiniame lenktyniavime rajone laimėtų aukštesnę vietą), naktinius stribų vizitus (pagert ar „su reikalu“), kratas, net šeimininkams namuose nesant ir tą nuolatinį baimės jausmą: „Dieve, neleisk kad mano sodyboje susitiktų ir vieni, ir kiti“ - tai tik dalis tų laikų skausmingos realybės faktų, jau nepasiekiamai nutolusių nuo šiandieninės kartos žmonių ir jiems nesuprantamų.
Ne paslaptis, kad Opšrūtuose suformuota ginkluota grupuotė varžė partizanų veikimą plačioje apylinkėje, blokavo susisiekimą su apygardos vadaviete.

Bene didžiausią smūgį kaimas pajuto 1948 m. gegužės 22 d., kai beveik visus ūkininkus, valdžiusius virš 10 ha, niekinamai vadintus buožėmis, komunistų valdžia ištrėmė į Sibirą: tai Brazių, Stankevičių, Kriaučiūnų, Ambrasų, Grinkevičių, Račiukaičių, Blažaičių, Česaičių, Montvilų ir kai kurias kitas šeimas iš gretimų kaimų. 

Išeities ieškojimas


Šiandien praėjus daugiau kaip 60 metų po tų įvykių, kaime jau nesurastume žmonių, kurie paliudytų, kaip ir kam iš sovietinės valdžios įstaigų, ir kokia forma, jie skundėsi dėl jiems daromos socialinės ir moralinės skriaudos. Tačiau tuo metu egzistavo ir antroji valdžia — partizanų, jautriau ir greičiau reaguodavusi į gyventojų skundus.

Kaimo vyrai vienas kitam pasiskųsdavo „Nėr gyvenimo per šituos kacapus. Reikėtų juos išrūkyti iš kaimo“. Šią frazę randame ir kai kuriuose atsiminimuose. Tad nėra abejonių, kad kaimo gyventojai buvo kreipęsi į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadovybę (galbūt ir šio kaimo kilusį Joną Brazį-Klajūną). Atsimenu, buvusio kaimyno pasakojimą, kaip jie pas vieną pamiškės ūkininką su Klajūnu aptarinėjo padėtį kaime, o šis jų paklausęs „Vyrai, ar nenorėtumėt padėt ruskius pamušt“? Tai reiškė, kad partizanų vadovybei šis klausimas žinomas ir ji jau ieško būdų jį išspręsti.


Tauro apygardos vadovybės požiūris


Vadovybei nerimą, matyt, kėlė ir politiniai okupacinės valdžios tikslai: į ištuštėjusias vokiečių ūkininkų ir būsimų tremtinių sodybas atkelti kuo daugiau kitataučių iš rytų, sovietinei tvarkai pritariančių žmonių, ir, remiantis jų nuomone, sukolektyvinti vietinių ūkininkų žemes, įtvirtinti kaime sau palankią valdžią, plėtoti čia savo gyvenimo stilių, kultūrą. Kitaip tariant, pakirsti iki tol buvusį ūkininkavimo būdą, palaipsniui sovietizuojant visą kraštą.

Apie Tauro apygardos vadovybės planus užkirsti okupantų kėslams kelią rašo Juozas Daumantas (Juozas Lukša) knygoje „Partizanai“ (352-356 psl.):

„Dar vasaros metu Tauro apygardos vadovybės posėdyje, palietus šį klausimą, visų nuomonės sutapo, kad reikia imtis griežtesnių priemonių sukliudyti bolševikų prievarta vykdomus kolchozinimo ir kolonizavimo planus. Kiek skyrėsi nuomonės dėl pasirinktos reakcijos metodų. Aš, Naktis ir Sakalas atstovavome minčiai, kad šioje kovoje stengtis nedemonstruoti jėgos, kiti gi tikėjosi didesnio pasisekimo operacijas vykdant mase. Jų buvo daugiau ir jie nusvėrė.“


Pirmiausia prevencinės priemonės


Pirmosios prevencinės priemonės, stengiantis kolonistus išgyvendinti iš kaimo, buvo įspėjimai žodžiu ir atsišaukimais. Kino apybraižoje „Nesulaužyti priesaikos“ Žalgirio rinktinės kovotojas Juozas Armonaitis–Triupas liudija: partizanai lankėsi kolonistų sodybose ir perdavinėjo jiems savo vadovybės sprendimą — per vieną mėnesį išsikraustyti iš kaimo ir Lietuvos. Tačiau su grauduliu balse jo persakyti senutės rusės žodžiai: „Synok, ne gubi menia, ja ne po svojei voli“... (Sūneli, nežudyk manęs, aš ne savo valia...) leidžia galvoti, kad kai kurie iš jų šiose sodybose taip pat galėjo būti tremtiniai. O raštiškų įspėjimų liudininku buvau ir aš, Opšrūtų pradinės mokyklos mokinukas, kai ryte, atėję į mokyklą, prie jos tvoros radome išmėtytų atsišaukimų, kuriuose atėjūnai raginami per vieną mėnesį palikti Lietuvą. Tai buvo griežti perspėjimai, kaime platinti keletą kartų prieš įvykdant užpuolimo operaciją:


„Lietuva tik lietuviams!

Lietuvių tautos engėjai, rusiški, bolševikiški kolonistai – kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat ir jums. Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys su gyventojais mums yra nepakenčiamas. Jūs lygiai kaip enkavedistai šnipinėjimu ir ginklu stengiatės įsitvirtinti Lietuvoje, išmesdami Lietuvos gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, pasiųsdami juos badui į Rusijos gilumą. Toki jūsų šlykštūs darbai mus priverčia imtis griežtų ir žiaurių priemonių prieš jūsų šeimas.

Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje, kuo skubiausiai išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios nepaklausys šio reikalavimo, bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir amžiaus skirtumo.
L.L K.Ž.R. vadovybė“*
*) Lietuvos laisvės kovotojai. Žalgirio rinktinės vadovybė.
Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1.A.3. B.237.L.127-129


Kaip rašo J. Daumantas savo knygoje, partizanai atliko žvalgybą. Jos duomenimis, kaime buvo apie 35 ginkluoti asmenys, turėję ir du kulkosvaidžius. Sudaryti visų atvykėlių sąrašai, kuriuose pažymėti jų „nuopelnai“. Prieš operaciją kovotojai buvo painformuoti:...“ jei bolševikai nesileis gražiuoju į kalbas ir bandys priešintis ginklais, tada atidaryti ugnį ir besipriešinančius sunaikinti“.

O kad partizanų perspėjimai yra griežti, jie parodė likviduodami du į Paežerių mišką atėjusius malkauti ruselius.

Operacija


Kadangi patys kolonistai ir apskrities valdžia nereagavo į partizanų reikalavimus, apygardos vadovybė prievartos operaciją vykdyti pavedė Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui – Šturmui ir jo kovotojams. Po Antanavo užėmimo, kuris buvo skirtas valdžios dėmesiui nukreipti, Žalgirio rinktinės vyrai (apie 70 kovotojų) traukė Opšrūtų pusėn. Dalį jų vienas ūkininkas vežimu kėlė per Šešupės brastą Starkų kaimo ribose. Kaip rašo savo atsiminimuose V. Lithuanus („Suvalkijos kovų aidai“ 217 psl.) 

„Sekmadienį anksti rytą grupės partizanų nepastebėti atėjo iš Paežerių miško ir apsistojo dienavoti pas patikimus ūkininkus, tiesiog kolonistų panosėje. Nepastebėti praleidę dieną, partizanai pasiruošė puolimui ir nakties metu išėjo, apsupo grupėmis (skyriais) nurodytus objektus (buvo net daugiau kaip dešimt tinkamai kariškai įtvirtintų atsparos taškų, kiti paprasti namai, kuriuose gyveno ginkluoti kolonistai. Pagal duotą signalą prasidėjo bendras puolimas“. 

Signalas- raketa – pakilo iš Kaiminio beržynėlio. Netrukus pasipylė šūviai. Atkakliausiai kolonistai priešinosi Šėferynėje, Kubaitynėje ir Velertynėje, prie kurios žuvo net trys vietiniai aktyvistai, atskubėję ginti čia gyvenusio apylinkės pirmininko, bet šiam pavyko pasprukti net raitam. Iš kitų sodybų nebuvo spėta paleisti šūvių. Per operaciją buvo sudeginti trys gyvenamieji namai, žuvo 31 žmogus: 8 vyrai, 9 moterys ir 14 vaikų. Kelyje į namus numirė savo tikinčiuosius aptarnavęs pravoslavų šventikas – neišlaikė širdis. Gal pora sodybų nebuvo pultos, o tos šeimos, kurios gynėsi, išliko, tačiau netekusios pastogės, iš kaimo išsikraustė į Pilviškius ir Vilkaviškį.

Partizanų puolimas buvo staigus ir trumpas, su besiginančiais į ilgesnes kautynes jie nesileido. Baigę operaciją, nepatyrę didesnių nuostolių, pasitraukė dviem kryptim – viena kovotojų grupė per Paežerių mišką Marijampolės link, o kita tuo pačiu keliu per Šešupę grįžo į Kazlų Rūdos miškus. Tai buvo vidurnakčio mūšis, prasidėjęs sekmadienį iš lapkričio 15 į 16 –ąją.

Paminklo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams, likvidavusiems kolonistų atramos punktą Opšrūtuose, atidengimo iškilmės. (KASP nuotrauka).

Išvados ir ...atsidūsėjimai


Ši Žalgirio rinktinės partizanų akcija buvo skaudi, tačiau laikytina teisėta tautos savigynos forma nuo okupacinio režimo prievartos. Ja buvo užkirstas kelias Lietuvos kolonizavimui, keleriems metams sulaikytas žemės ūkio kolektyvizavimo procesas. Tačiau po jos sustiprėjo sovietinės valdžios represinės priemonės prieš laisvės kovotojus ir juos remiančius kaimo ūkininkus. Be to, šį įvykį Maskva panaudojo savo propagandai apie tariamą klasių kovos paaštrėjimą jos okupuotose teritorijose. Ja patikėję vietos gyventojai apkartino mūsų tautiečių gyvenimą jų tremties vietose Sibire.

Vis dėlto akcijos žiaurumas kai kuriais atžvilgiais stelbia jos pozityviąją pusę ir tebekliudo istoriniam įvertinimui ir įamžinimui vietoje. Juk kaimo istorija iki 1947 m. lapkričio 16 d. nežinojo tokio atvejo, kad vienu kartu jame būtų žuvęs 31 žmogus. Iš žuvusiųjų tik 8 galėję priešintis ginklu vyrai. O kiti savęs apginti negalėję vaikai ir moterys. Todėl šie skaičiai duoda pagrindą įvykį vertinti nevienareikšmiškai. Neseniai ponia Aleksandra iš Opšrūtų radijo laidoje klausė, kodėl šventinant paminklą Tauro apygardos vadui nebuvo pašventinti ir žuvusių aukų kauleliai, kodėl apie jas niekas nekalba ir nerašo.

Kaip įsitikinau, žuvusiųjų kapai Pilviškiuose esantys gražioje vietoje, aukštų tujų sienelės pavėsyje, su plokštėje įamžintomis pavardėmis vardais tvarkomi ir prižiūrimi. O akmeninėje sienelėje įbrėžtas katalikiškas kryželis. Nors juos iš kaimo išlydėjo ir laidojo su pravoslaviškuoju.

Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, pasisukus istorijos ratui, šis mūšis ir jo dalyviai jau vertinami pagal istorinės tiesos kriterijus, bet kaimo žmonių atmintyje jie išlikę kaip baudėjai ir aukos. Tačiau Opšrūtuose veikę baudėjai po neilgo laiko taip pat tapo aukomis. Tik nuo anų skiriasi tuo, kad daugelio kauleliai guli užkasti nepašventintoje žemėje, be kapų ir kryžių, artimųjų nesurasti.

Ir vieni, ir kiti tapo aukomis to nežmoniško laiko, kada sovietiniai okupantai prievarta ir smurtu keitė lietuvių gyvenimo būdą, į jų sąmonę bruko svetimas, melu pagrįstas idėjas.

Tik Amžinybėje Viešpats gali sutaikyti aukas ir baudėjus, o nekaltiesiems parodyti savo gailestingumą.- Manau, kad tokia mintis paminkle būtų padidinusi jo vertę, nes primintų ne vien politinį akcijos pobūdį, bet ir atspindėtų krikščionišką pagarbą čia žuvusiems.

...Juk ir po kruvinojo Žalgirio mūšio mūsų protėviai ir jų sąjungininkai jau kitą dieną meldėsi už žuvusius savo priešus.

Žuvusiems kolonistams atminti skirtas paminklas.


Vincas Tumosa, Opšrūtai - Alytus
2010 m. rugpjūtis.

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Ar esate čia ir jums reikia pagalbos išsaugoti savo santykius ir susigrąžinti savo buvusį meilužį! susisiekti: drogalad02@gmail.com tikrai yra vienas geriausių rašybos ratukų internete ir jo rezultatas yra 100% garantija.
Po 10 metų santuokos mano vyras ir aš buvome vienas ar kitas kivirčas, kol galiausiai mane paliko ir išsikraustė būti su kita moterimi. Jaučiau, kad mano gyvenimas baigėsi, ir mano vaikai manė, kad niekada nebematys savo tėvo. stengiausi būti stiprus tik vaikams, bet negalėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį, mano širdį užpildė nuoskaudos ir skausmai, nes tikrai buvau įsimylėjęs savo vyrą. Kiekvieną dieną ir naktį aš galvoju apie jį ir visada noriu, kad jis sugrįžtų pas mane, aš buvau labai nusiminusi ir man reikėjo pagalbos, todėl ieškojau pagalbos internete ir aptikau svetainę, kurioje buvo pasiūlyta, kad Dr.Ogala gali padėti sugrįžti. greitai. Taigi, pajutau, kad turėčiau jį išbandyti. Aš susisiekiau su juo ir jis man pasakė, ką man daryti, o aš tai padariau, tada jis man padarė meilės burtą. Po 21 valandos mano vyras tikrai man paskambino ir pasakė, kad labai pasiilgau manęs ir vaikų, taip nuostabu !! Taigi jis tą pačią dieną grįžo su didele meile ir džiaugsmu ir atsiprašė už savo klaidą ir skausmą, kurį sukėlė man ir vaikams. Nuo tos dienos mūsų santuoka dabar buvo stipresnė nei buvo anksčiau. Ačiū dr. Ogalai, jis yra toks galingas ir aš nusprendžiau pasidalinti savo istorija čia internete, kad Dr.Ogala yra tikras ir galingas, kurio aš visada melsiuosi. ilgai gyventi, kad padėtų jo vaikams bėdų metu, jei esate čia ir jums reikia jūsų buvusio atstovo ar vyro, susisiekite su šiuo galingu burtų šaukliu dabar. Štai jo kontaktas „WhatsApp“: +2347049668119, el. Paštas: drodalad02@gmail.com, daugiau neverk.

Anonimiškas rašė...

Po vedybų mano gyvenimas tapo labai sunkus, vyras pradėjo vytis kitas moteris, nes po metų laukimo nedaviau jam vaikų. Mačiau, kaip mano santuoka subyrėjo. Aš padariau viską, kas įmanoma, kad pakeisčiau situaciją, bet niekas nepadėjo, kol nesutikau daktaro Makha, dvasinio gydytojo. Dr Makha išgelbėjo mano gyvybę ir santuoką. dabar turiu 2 vaikus. Esu dėkingas daktarui Makhai, todėl palieku savo atsiliepimus visiems, kurie turi santuokos ir vaisingumo problemų. KONTAKTAS

📧paštas: makharituals@gmail.com
Whatsapp: +1(815)564-3618