Merginą iš skurdo ištraukė bendruomenė

Straipsnio autorė Kristina Žalnierukynaitė, Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“

Prieglobstį gavusi Sidona iš prieglaudos paėmė
pačią baikščiausią kalytę ir pavadino ją Sokrate.
(Autorės nuotr.)

Eina antras mėnuo, kai Karklinių kaime vietinės bendruomenės rūpesčiu apsigyveno Sidona Strižauskaitė. Mergina visada žinojo, kad jos gyvenimas vieną dieną pasikeis, bet nesitikėjo, kad aplink kada bus tiek gerų žmonių, nes jos gyvenimo istorija slepia daug skaudžių ir netikėtų kelio vingių.

 – Sidoną aš pastebėjau dar tada, kai nešiojau kvietimus į Seimo rinkimus, – pasakojo Karklinių bendruomenės pirmininkė Jolita Tekorienė. – Ji tada gyveno Patilčių kaime, pas močiutę. Atėjusi matydavau ją su knyga rankose.

Pokalbis su ja buvo įdomus, turiningas, tad pradėjau stebėtis, kodėl protinga, suaugusi mergina gyvena tokiame skurde. Pasak pirmininkės, močiutės namas – absoliučiai nepritaikytas gyventi. Žiemą čia nuo „plytos“ kažkiek prišyla tik virtuvė, kiti kambariai nekūrenami. Per šalčius apšąla net sienos. Nėra elementarių patogumų ir vandens. Viskas nuolat taupoma ir skaičiuojama.

Per aštuoniasdešimtmetį perkopusi močiutė nebuvo pajėgi pasirūpinti patogesne buitimi, to negalėjo duoti ir anūkei. Kaip ir socialinių įgūdžių. Pradėjusi domėtis J. Tekorienė sužinojo daug gluminančių faktų. Aštuonerius metus Patilčiuose gyvenusi mergina neturėjo jokių lėšų. 38 metų sulaukusi Sidona vertėsi tik iš močiutės pajamų. Aišku, daugeliui atrodo, kad tai – pačios merginos kaltė, nes šiais laikais nieko nežinoti – neįmanoma. Tačiau tik ne žmogui, augusiam ir gyvenusiam tokioje aplinkoje, kokioje teko būti Sidonai.

Apie savo gyvenimą mergina pasakoja nenoriai, nes prisiminimai kelia nesulaikomas ašaras. Sidona sakė, kad didelėje, 8 vaikus auginusioje šeimoje ji matė visko. Gal todėl prieš aštuonerius metus ji iš tėvų namų išėjo kelias dešimtis kilometrų naktį, pėsčia. Paguodą ir nusiraminimą mergina tikėjosi rasti Patilčiuose pas močiutę, namuose, kur gimė. Tačiau realybė smogė negailestingai.

– Gyvenau čia daug metų, bet supratau, kad nepritampu. Visko prisiklausiau ir iš močiutės, ir iš aplinkinių, – pasakojo Sidona. – Visada jaučiausi kitokia. Lyg būčiau raupsuota. Išsigelbėjimą rasdavau knygose, žurnaluose.

Kad po dienos darbų galėtų skaityti, mergina sukardavo nemenką kelią iki Vilkaviškio bibliotekos. Į miestą atvažiavusi autobusu juo mergina grįždavo tik iki Bartninkų. Transportas į Patilčius vakare jau nevažiuodavo, tad nešina krepšiu knygų ji šešis kilometrus eidavo pėsčia. Namuose močiutė taupydavo elektrą ir neleisdavo degti net žvakės. Kad trumpomis valandėlėmis kuo daugiau gautų iš knygų, mergina įvaldė greitąjį skaitymą. Skaitant kilusias mintis Sidona užsirašydavo į sąsiuvinį. Kai kurie rašinukai buvo spausdinami jos mėgiamuose žurnaluose.

– Sužinojusi, koks šviesulys yra mano sutikta mergina, ilgai negalėjau užmigti. Galvojau, kodėl tokiam žmogui niekas nepadeda. Pakalbėjusi su jos močiute supratau, kad ši visiškai prieš, kad anūkė kur nors eitų iš namų. Senolė buvo įsitikinusi, kad mergina „niekur netinka“. Tą aiškiai buvo įdiegusi ir Sidonai. Dėl to mergina dabar turi stiprų nepilnavertiškumo kompleksą, – pasakojo J. Tekorienė.

Nusprendusi padėti Sidonai bendruomenės pirmininkė kreipėsi į rajono Savivaldybės administracijos specialistus. Pirmininkė žinojo, kad Karkliniuose yra tuščias bešeimininkis būstas, kuriame puikiai galėtų įsikurti Sidona. Deja, Savivaldybėje sulaukė ne itin švelnaus priėmimo. Viešųjų pirkimų ir turto valdymo skyriuje išdėsčiusi savo planą moteris buvo paklausta, nuo kada bendruomenės pradėjo apgyvendinti žmones. Apkaltinta kišimusi ne į savo reikalus bendruomenės pirmininkė nutarė ieškoti kitų kelių.

Pagalba atsirado pačioje bendruomenėje. Savo name Sidonai apsigyventi leido Saulius ir Inga Mineikai, kurie išsikraustė į Vilkaviškį. Šeimininkai įnamei paliko visus namų apyvokos reikmenis, leido naudotis malkomis ir viskuo, kas yra name. Jaukiai įsikūrusi Sidona dabar turi tekantį vandenį, vonią, gyvena šiltai ir gali skaityti kiek panorėjusi.

– Visada žinojau, kad kažkada gyvensiu geriau, bet neįsivaizdavau, kad aplink gali būti tiek gerų žmonių, – pasakojo Sidona. – Kartais išėjusi į lauką prie durų randu ryšulėlį, kuriame būna tai medaus, tai lašinukų, tai dar kažko. Jolitos šeima man – kaip sava. Kviečiasi mane pietų, kavos. Kasdien atsikėlusi žiūriu pro langą ir galvoju, kokia aš laiminga. Ir žinau net dieną, kada tokia tapau. Gruodžio trečioji – diena, kai atsikrausčiau į šiuos namus, mano naujo gyvenimo pradžia. '

Sidona supranta, kad vėliau reikės užsidirbti pačiai, kad šie namai – tik tarpinė stotelė jos naujo gyvenimo kelyje. Mergina baigusi Žemės ūkio mokyklą, yra dirbusi. – Kol kas jai reikia sustiprėti, patikėti savimi ir tik tada ieškoti kur save realizuoti, – sakė J. Tekorienė.

– Laikinai mes ją globosime ir saugosime. Labai didžiuojuosi savo bendruomenės žmonėmis, kurie padeda Sidonai, dovanoja jai reikiamų daiktų. Sužinojusi jos istoriją padėti panoro Alvite dirbanti kirpėja. Praskaidrinome Sidonai nuotaiką nauja šukuosena. Šiandien mergina jau registruota mūsų rajone, gauna socialinę pašalpą. Tvarkysime dokumentus ir socialiniam būstui gauti. Tačiau skaudu, kad tie, kurie turėtų rūpintis žmogumi, į situaciją pažiūrėjo „valdiškai“. Keista, kad tiek metų merginos niekas nepastebėjo. Mums nesunku ją pagloboti, bet visada to daryti negalėsime, tolesniu keliu ją lydėti ir padėti kabintis į gyvenimą turėtų valdžios institucijos.

Prieglobstį jaukiuose namuose gavusi Sidona neliko abejinga dar labiau likimo nuskriaustiesiems. Mergina pasiprašė nuvežama į gyvūnų prieglaudą ir pasiėmė patį baikščiausią šunelį. Dabartinę savo kompanionę ji pavadino Sokrate ir nesiskiria su ja nė minutei. Mergina sako, kad dabar jai nieko netrūksta. Tiesa, bendruomenės pirmininkė sako, kad šiuo metu vis dėl to reikėtų malkų, nes namo šeimininkų paliktos atsargos jau baigiasi. Gal reikėtų ir dar kažko, tačiau Sidona niekada nesiskundžia ir nieko neprašo.

Straipsnio šaltinis: www.santaka.info