Karves laikanti ūkininkė savęs kitoje srityje neįsivaizduoja

Straipsnio autorius Andrius Grygelaitis, Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“

Karkliniuose gyvenanti Rita Barauskienė už pažangaus ūkio plėtrą ir aktyvią vi-suomeninę veiklą neseniai buvo apdovanota Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko padėkos raštu. Kartu su vyru Albinu pieno ūkyje dirbanti Keturvalakių seniūnijos gyventoja randa laiko ir namų aplinkai puose-lėti. Šeimos sodyba – viena gražiausių rajone.

Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko padėką  Ritai Barauskienei įteikė Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virgilijus Urbonavičius.  (Autoriaus nuotr.)

Kokybiškas pienas

R. Barauskienė – Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos narė. Ministro B. Markausko skirtą padėką jai įteikė šios asociacijos pirmininkas Virgilijus Urbonavičius. Ūkininkę taip pat sveikino rajono Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialistai bei Keturvalakių seniūnas Gintas Urbšys. 

Sveikintojai pasidžiaugė, kad ūkininkės laikomi gyvuliai yra produktyvūs bei ilgaamžiai ir vylėsi, jog ji ne tik kad neapleis šio verslo, bet dar labiau išplės turimą galvijų bandą. R. Barauskienė su vyru šiuo metu laiko 36 juodmarges ir 7 mišrūnes karves. Moteris džiaugėsi, kad vidutiniškai iš karvės per metus primelžia daugiau nei po 7 tūkstančius litrų pieno. Jis – itin kokybiškas, perskaičiavimo koeficientas siekia apie 1,3. Tai reiškia, kad pardavus 100 litrų pieno, perskaičiavus pagal minėtą koeficientą, jo kiekis išauga iki 130 litrų. 

Naudojasi produktyvumo kontrole „Turiu vieną penkis kartus apsiveršiavusią karvę, iš kurios per metus primelžiu apie 9200 litrų pieno. Juodmargės yra produktyvesnės, nei kitų veislių karvės, atsparesnės ligoms, bet tai priklauso nuo šėrimo, priežiūros, gydymo ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, dar turiu ir vieną 12 metų karvę, iš kurios vienu kartu primelžiu 22 litrus pieno“, – pasakojo ūkininkė. 

Ji tikino, jog prie gerų pieno rodiklių daug prisideda ir tai, kad naudojamasi gyvulių produktyvumo kontrolės paslauga.

Ji naudinga tvarkant bandos valdymą, užtikrinant pieno kokybę ir kovojant su karvių mastitais. „Besinaudojant gyvulių produktyvumo kontrole atliekama daugybė analizių, todėl lengva sekti viską, kas vyksta su karve. Gerai, kad valstybė dar kol kas kompensuoja 70 proc. šios paslaugos kainos. Pavyzdžiui, mes per mėnesį už šią kontrolę sumokame tik apie 50 eurų. Investicijos nedidelės, o naudos galima gauti nemažos“, – sakė pašnekovė.

Ji patarė visiems didesniems rajono ūkininkams nebijoti ir naudotis gyvulių produktyvumo kontrole. Tiesa, Karklinių gyventoja svarstė, jog 2–3 karves laikantiems ūkininkams ši paslauga greičiausiai neatsipirktų.

Pašaukimas ir meilė galvijams

Didžioji dalis R. Barauskienės gyvenimo susiję su galvijais. Zootechniko specialybę baigusi ūkininkė ilgus metus dirbo fermos vedėja. Ji prisipažino visada jautusi pašaukimą ir meilę darbui su gyvuliais.

Nuosavą ūkį Barauskai įregistravo tik 2001 m., tačiau iš tikro savarankiškai ūkininkauti pradėjo kiek anksčiau.

Kol turėjo keturias karves, Karklinių gyventojai jas laikė namuose. Padidinę ūkį iki dešimties galvijų jie įsigijo netoli namų esantį fermų pastatą. Vėliau galvijų banda pamažu didinta iki dabartinio dydžio.

„Savo prieauglio neužteko, tad dalį telyčių teko pirkti iš kitur. Kadangi pas mus galvijai tiek lauke, tiek tvarte būna palaidi, ne visi naujai įsigyti gyvuliai pritapo prie bandos. Dalį teko išvežti į mėsos supirkimo įmones“, – pasakojo pašnekovė.

Darbas karvių ūkyje – itin sunkus. Kasdien melžti galvijų R. Barauskienė keliasi 4 val. ryto. Išvažiuo ti ilgesnių atostogų šeima taip pat nelabai turi galimybių. Jie ūkyje dirba vieni, pagalbinių darbuotojų kol kas nesamdo. Seniau daug padėdavo šiuo metu jau ištekėjusios dukros Aida ir Rasa, dabar dide lis R. ir A. Barauskų pagalbininkas – sūnus Aivaras.

„Kartais į pagalbą vis dar ateina netoliese gyvenanti dukra Aida su vyru Mantu, bet daugiausia padeda sūnus. Tiesa, jis kategoriškai atsiriboja nuo melžimo, net ir mus ragina atsisakyti karvių. Aivaras gal ir liks ūkininkauti kaime, tačiau ne gyvulininkystės srityje. Jis jau dabar kartais lyg juokais, lyg rimtai užsimena, kaip iš fermų padarys garažus“, – pasakojo Karklinių kaimo ūkininkė.

Atsisakyti negali

Barauskai niekada rimtai negalvojo pereiti iš gyvulininkystės į augalininkystę. Tam jie turi permažai žemių, o įsigyti daugiau – nelabai yra galimybių. Anot R. Barauskienės, parduodamų žemių nelabai yra, o jei ir atsiranda, už hektarą neretai prašoma po 10 tūkst. eurų ir daugiau. Sumokėjus tokią kainą, greitos naudos tikėtis labai sunku.

„Nemeluosiu, vienais metais buvo kilę minčių atsisakyti galvijų ir pereiti prie augalininkystės. Tada už toną javų mokėjo apie 800 litų. Tiesa, tai truko neilgai“, – prisiminė pašnekovė. Nepaisant visko, ji džiaugėsi, kad darbas gyvulių ūkyje jai teikia malonumą, o sa vęs dirbant kitoje srityje moteris ti ki no neįsivaizduojanti. Tiesa, kai krenta pieno supirkimo kainos, entuziazmo lieka vis mažiau.

Šiuo metu už litrą pieno Barauskai gauna 25 euro centus, tačiau dar prieš pusmetį ši suma buvo bent 10 centų mažesnė. Atsisakyti pienininkystės ūkio šeima taip pat nelabai turi galimybių. Modernizuo dami savo ūkį jie pasinaudojo Europos Sąjungos parama ir dar tris metus turės vykdyti tam tikrus įsipareigojimus.

„Kartais kainos už pieną tikrai varo į neviltį. Dabar yra signalų, kad nuo vasario 1 d. jos vėl mažės. Gerai, kad vyras dar gaisrininku dirba. Kažkada juokavome, kad jeigu pieno ūkis bus nuostolingas, galėsime išgyventi iš vyro algos“, – sakė R. Barauskienė.

Gražiausia rajone

Be darbo pieno ūkyje, Karklinių kaimo gyventoja nemažai laiko praleidžia ir tvarkydama bei puoselėdama namų aplinką. Jos šeimos sodyba – viena gražiausių Vilkaviškio krašte, o 2010 m. ji buvo pripažinta pačia gražiausia rajone. R. Barauskienė prisipažino šiltuoju metų laikotarpiu kasdien bent 2–3 valandas praleidžianti prie aplinkos tvarkymo darbų.

Aišku, žiemą veiklos beveik nebūna. Nepaisant to, moteris šį laiką išnaudoja internete bei spaudoje ieškodama įvairių idėjų, kurias vėliau mėgina įgyvendinti atšilus orams. Jau dabar moteris planuoja kaip į sodybą pavasarį atveš dardaugiau akmenų, kuriuos panaudos aplinkos dekoravimui.

„Rita – darbšti kaip bitelė. Ji ne tik sunkiai dirba savo ūkyje, bet randa laiko ir aplinkai gražinti. Jei visi būtų to kie, kaip ji – kaimas klestėtų“, – gražių žodžių ūkininkei negailėjo seniūnas G. Urbšys.

Rita Barauskienė daug laiko skiria namų aplinkos puoselėjimui. Prieš keletą metų jos sodyba buvo išrinkta gražiausia rajone. (Autoriaus nuotr.)

Straipsnio šaltinis www.santaka.info