Rugpjūčio 1-16 d. Karklinių kaimo bendruomenės erdvę papuoš keramikos darbų paroda „Smėlis ir jūra“. Šį sykį savo darbus eksponuoja jaunoji keramikė Roberta Kasparavičiūtė. Parodoje pristatomi nauji ir senesni, bet labai mieli autorės širdžiai darbai.
Menininkė apie save : „Piešti ir lipdyti mėgau nuo vaikystės. 2023 m. baigusi Alytaus dailiųjų amatų mokyklos keramikos studijas, gaminu įvairius keramikos dirbinius. Kūryba užima vieną svarbiausių vietų mano pasaulyje. Daugiausia dirbu su molio mase, glazūromis, pigmentais, netaisyklinga forma, šiurkščiais paviršiais, atsitiktinumo efektu ir kt. Minčių dažniausiai semiuosi iš gamtos, tai – neišsemiami fantazijos klodai. Todėl bandau išlaikyti pusiausvyrą tarp postūmį suteikusio gamtos motyvo ir savitos interpretacijos. Čia nepamatysime dviejų vienodų kūrinių. Esu laiminga turėdama galimybę jums parodyti nedidelį savo kūrybos kampelį.“
Kviečiame užsukti ir pasigrožėti Robertos Kasparavičiūtės kūrybos darbų paroda „ Smėlis ir jūra“.
Beveik 70 mln. gyventojų turinčios Prancūzijos televizijos kanalai greitai pradės transliuoti reklamą, kurioje vaidina karkliniškės Erminija ir Viktorija Antulionytės.
Filmuojantis 40 sekundžių reklamoje merginoms filmavimo aikšelėje teko praleisti beveik parą. (Reklamos stop kadras)
Šokoladinio batonėlio „Kinder Bueno“ reklamą kurianti komanda iš Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės filmavimams pasirinko būtent mūsų šalį. Reklama buvo nufilmuota praėjusį mėnesį Vilniuje. Kartu su merginomis iš Karklinių reklamoje vaidino dar trys jauni lietuviai.
Pasak dvynukių, atrankos ir pasiruošimas filmavimams truko daugiau nei savaitę, o pats filmavimas vyko beveik visą parą. Nors kūrybinis procesas buvo gana varginantis, merginos šią patirtį įvardija kaip neįkainojamą. „Neįsivaizdavau, kad net menkutės detalės gali turėti tokią didelę reikšmę. Pavyzdžiui, 5 sekundžių sceną gali filmuoti net kelias valandas“, – pasakoja Erminija.
Eglė Kviesulaitienė, Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“
83-ečius gyvenimo metus skaičiuojančiam Jurgiui Tekoriui sveikatos ir jėgų galima tik pavydėti.
Solidaus amžiaus vyras prižiūri savo bityną, mina pedalus dviračių žygiuose, o šeštadienio vakarą, kai daugelis trins sofas prie televizorių, keliaus į 15 km naktinį pėsčiųjų žygį Vištytyje.
Užgrūdino gyvenimas
Už puikią sveikatą ir jėgas J. Tekorius tvirtina esąs dėkingas savo bitelėms, nešančioms tikrą gyvybės eliksyrą bei Tautinio atgimimo ąžuolynui, kuriame pasisemia stiprybės. Žinoma, ir per daugiau nei aštuonis dešimtmečius grūdinusiam gyvenimui, nuo jaunystės propaguotam sportui bei aktyviam būdui, neleidžiančiam snausti ant sofutės, o vedančiam smalsumo ir pažinimo keliu.
Dar paslapčia Jurgis išduoda, kad kas rytą apsitrina šaltu vandeniu, nes taip grūdintis įpratęs nuo tada, kai teko tarnauti sovietų armijoje šaltojoje Karelijoje. Tačiau ten jauni vyrai sniegu kūną trynėsi ne grūdindamiesi, o dėl higienos, mat praustis nebuvo kur.
Jurgis juokiasi, kad kietą, kovoti už savo tiesą ir nenusileisti linkusį charakterį išugdė anų laikų auklėjimas. Mat beržinės košės tekdavo paragauti gan dažnai, o jos gavus nepelnytai kildavo noras protestuoti.
Anksti pradinę mokyklą, karo metais įsikūrusią Tekorių namuose, pradėjusiam lankyti Jurgiui kliūdavo ir už kitų vaikų nuodėmes, mat klasėje jis buvo jauniausias ir mažiausias. Tačiau nuo tų laikų, kai gyveno medžiais apaugusioje sodyboje, Jurgis itin pamilo gamtą. O medžiai jam tapo istorinės atminties ir amžinybės simboliu.
Prisimena tarnybą
Šis jausmas atgimė ir tarnaujant armijoje, Komijos Respublikoje (Rusijos Federacija), kurios 70 proc. ploto apaugę miškais, o gamtos peizažas daug įdomesnis nei Lietuvoje.
Laikus iš sovietų armijos J. Tekorius prisimena itin spalvingai, mat tuometiniai nuotykiai galėjo jo gyvenimą pakreipti visai kita vaga, nes šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje galėjai už bet kokią smulkmeną atsidurti pas baltąsias meškas.
Tuomet išsiprašęs atostogų slaugyti sunkiai sergančios motinos ir laiku negrįžęs, Jurgis buvo apkaltintas dezertyravimu, kas tais laikais grėsė kalėjimu. Tačiau į tarnybą lietuvis negrįžo ne savo noru, o pats susirgęs pleuritu ir į Marijampolės ligoninę atgulęs dviem mėnesiams.
Tačiau vietinio karinio komisariato vadas nepatikėjo medikų pristatyta pažyma apie Jurgio sveikatą, mat buvo įsitikinęs, kad kareivis, norėdamas ilgiau paatostogauti, ją gavo per „blatą“. Todėl į karinį dalinį, kuriame tarnavo lietuvis, vietinis kariškis nepranešė.
Dėl to kilo didelis triukšmas, buvo paskelbta paieška, o Jurgis apkaltintas dezertyravimu. Tačiau kai paaiškėjo, kad lietuvis iš tiesų guli ligoninėje, atsakyti už šį nesusipratimą teko vietinio karinio komisariato vadui. Jam buvo pareikštas papeikimas, o Jurgio atsiprašyta.
Išgarsino parkas
Po tarnybos armijoje Jurgis įgijo agronomo-zootechniko specialybę Marijampolės technikume ir pradėjo kopti karjeros laiptais. Įsidarbinęs zootechniku tarybiniame ūkyje, netrukus tapo kito kolūkio pirmininku. Mokslus baigusių žmonių tuo metu buvo nedaug, tad gerus specialistus rajono valdžia gerbė.
Tačiau labiausiai J. Tekorių savame krašte išgarsino ne pareigos, o parkas, kurį net siūlyta pavadinti Jurgio Tekoriaus vardu. Kai tuometinis kolūkio pirmininkas, žinojęs apie Jurgio meilę medžiams, paklausė, ar sugebėsiąs užveisti Karkliniuose parką, J. Tekorius nesuabejojo, tik paprašė projekto ir talkos. Kaip tik tuo metu studijas buvo bebaigiąs kraštovaizdžio architektas Vytautas Lekešius. Jo diplominiu darbu ir tapo parko projektas.
Iš tuometinės Melioracijos ir statybos valdybos pasiskolinęs prie traktoriaus kabinamą grąžtą, J. Tekorius į talką sukvietė visą kaimą. Visas būsimo parko plotas buvo išsiskirstytas: traktorininkai gavo vieną kraštą, vairuotojai – kitą. Savo plotus sodino ir melžėjos, šėrikai, laukininkystės darbininkai, pensininkai, kt.
J. Tekorius prisimena žingsniais matavęs atstumus ir rodęs, kur gręžti duobes medeliams, kaip juos sodinti ir kt. Visas didžiulis parkas buvo apsodintas per kelias valandas. Per tris dešimtmečius medžiai suaugo ir dabar parkas tapo žmonių atokvėpio, laisvalaikio praleidimo vieta.
Veiklos netrūksta
Netrukus J. Tekoriaus pagalbos buvo paprašyta kuriant Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną Basanavičynėje. Savo parku pagarsėjęs karkliniškis tapo Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos nariu ir be galo pamilo Basanavičynės ąžuolus, kuriuos nuolat aplanko, savanoriškai prižiūri savo bei įvairių politikų, Kovo 11-osios akto signatarų ar net prezidentų sodintus medelius.
Paprašytas Jono Mačio J. Tekorius dalyvavo ir kuriant Sąjūdžio skyrių mūsų rajone, buvo tarp tų, kurie organizavo mitingus ir šaukė tautą į laisvę. Vis dėlto vėliau principingas karkliniškis atšlijo nuo pagrindinės grupės pasipiktinęs, kad tarp didžiųjų laisvės šauklių yra nemažai persivertėlių ir prisitaikėlių, kurie linkę teisti kitus, pamiršdami save.
Tačiau visuomeninės veiklos Jurgis nepaliko. Jos turi apsčiai ir dabar. Sumanęs vis dar kokį medį parausvėj pasodina, eilėraštį ar filosofinę mintį renginyje perskaito. Turi per tris dešimtis ligotų vienišų senų laikų pažįstamų ar kraštui nusipelniusių žmonių, kuriuos lanko ir bendrauja, kasdien skaito knygas ir žymisi įdomias mintis.
O šiuo metu ruošiasi kurso susitikimui, kuris dabar jau vyksta kasmet. Mat buvę bendramoksliai pastebėjo, kad atšventus technikumo baigimo penkiasdešimtmetį draugų gretos ėmė retėti. Tad nutarta skubėti gyventi ir bendrauti. To Karklinių kaimo šviesuolis linkėtų ir „Santakos“ skaitytojams.
Beveik savaitė kaip Vilkaviškio rajono savivaldybės „Facebook“ paskyroje vyksta nuotraukų konkursas „Mano kalėdinė eglutė“. Tarp kalėdinių fotografijų nesunku pastebėti ir Karklinių kaimo eglės, kurios grožį užfiksavo keturvalakietis fotografas Evaldas Andriušaitis.
Daugiau kaip 600 „Facebook“ reakcijų skaičiuojanti nuotrauka sulaukė išskirtinio dėmesio ne tik iš įvairių šalių gyventojų, bet ir iš Lietuvos žvaigždžių.
Savo simpatijas Karklinių žaliaskarei patiktukais išreiškė komikas Olegas Šurajevas, „Facebook“ paskyroje turintis beveik 110 tūkst. sekėjų. Puošmena žavėjosi ir estrados dainininkų pora Liveta ir Petras Kazlauskai bei Lietuvos estrados karalienės Džordanos Butkutės sutuoktinis ir vadybininkas Elegijus Strasevičius.
Patiktukus taip pat paspaudė Seimo narė, konservatorė Gintarė Skaistė, aktorė ir dainininkė Eglė Strumskytė, modelis Jolanta Leonavičiūtė bei rašytoja Birutė Jakučionytė.
Jeigu ir Jums patiko Karklinių Kalėdų eglė, balsuoti už ją galite spausdami „Patinka“ pateiktame puslapyje:
Jau kelinti metai iš eilės Karklinių kaimo bendruomenės puošiama eglė dalyvauja Vilkaviškio rajono savivaldybės organizuojamame kalėdinių puošmenų konkurse. Kviečiame balsuoti už Karklinių eglę spaudžiant ,,Patinka" mygtuką.
Kalėdinė karštinė neaplenkė ir Karklinių. Praėjusį sekmadienį kaimo kultūros namų skverelyje tradiciškai buvo įžiebta Kalėdų eglė.
Žaliaskarę karkliniškiai jau treti metai kuria ant vietos ūkininko Emigijaus Matukaičio suvirinto beveik septynių metrų aukščio karkaso.
Šiemet ant kaimo puošmenos suspindo net 5000 įvairių spalvų lempučių!
Kaip ir kiekvienais metais, prie eglutės plušo visas būrys kaimo žmonių. Vyrai genėjo gyvą eglę, kurios šakomis vėliau apdėjo karkasą, o moterys gamino žaisliukus.
Pavadinimas skamba pretenzingai, kadangi jame yra sąsaja su anuo istoriniu, vykusiu prieš 600 metų. O šis vyko mano kaime Vilkaviškio rajone prieš 63 metus. Tai buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų kovinė operacija prieš sovietinės valdžios čia įkurdintų kitataučių kolonistų agresyvią ginkluotą grupuotę. Šiandien ji vertinama nevienareikšmiai, kai šiam įvykiui įamžinti kaime atidengtas paminklas.
Rašinyje bandau išsiaiškinti, kodėl, dėl kieno kaltės visa tai vyko 1947 m. lapkričio 16 naktį. Kol archyvai dar giliau netyrinėti, tenka pasikliauti savo atmintim, užrašytais kitų asmenų liudijimais, paskelbtais Atgimimo laikų spaudoje ir dokumentų rinkiniuose.
Tauro apygardos Žalgirio ir Kęstučio rinktinių kovotojai pakeliui į Antanavo operaciją. 1947 m. lapkričio 11 d. (GAM nuotrauka).
Situacija Opšrūtuose įkūrus kolonistus
Jau iš pradžių kaimo gyventojai į naujuosius kaimynus žiūrėjo nepatikliai, nes juos čia apgyvendino okupacinė valdžia, paskui ir apginklavo. Be to, atvykėliai skyrėsi savo gyvenimo būdu, požiūriu į darbą. Vietiniai pasijuto ir pažeminti, nes apylinkės valdžia buvo patikėta kolonistams: apylinkės pirmininku, dešimtininkais paskirti kitataučiai, kurie saviškiams teikė įvairių lengvatų.
Ginkluotas jų jaunimas vakarais ateidavo pas vietos gyventojus lašinių, vodkos, vykdė įvairias patikras, rinkimų dieną ragino žmones balsuoti. Mėgo be tikslo pašaudyti iš turimų ginklų, dėl ko sudegė ūkininko M. Brazio sodyba. Vieškelyje Vilkaviškis-Pilviškiai apiplėšinėdavo į turgų arba iš jo važiuojančius pamiškių nuo Kazlų Rūdos gyventojus: atimdavo vežamą parduoti medieną, malkas, arba už jas pirktus grūdus.
Opšrūtų pradžios mokykloje kolonistų vaikai konfliktavo su vietiniais, o grįžtančius namo apkuldavo. Kaimo žmones papiktino paties apylinkės pirmininko smurtas prieš jaunutę vokietaitę, karo pabėgėlę, kurią buvo priglaudę mūsų kaimynai Krapaičiai. (Vis dėlto prievartautojas vėliau susilaukė atpildo – buvo nuteistas teismo).
Nesugebančius tinkamai ūkininkauti kolonistus apskrities ir valsčiaus valdžia subūrė į žemės ūkio kooperatyvą, kurio veikla mėgino parodyti socialistinio žemės dirbimo būdo „pranašumą“ ir sukurti pamatą būsimam kolchozui. Tačiau nesuspėjo...
Jauni Opšrūtų ir gretimo Balčiūnų kaimų vyrai 1946 – 1949 m. MGB (sovietinio saugumo) pareigūnų būdavo suiminėjami, tardomi ir kankinami dėl giminystės, ar kaimynystės su laisvės kovotojais ar jų artimaisiais. Didelių represijų sulaukė Kygų šeimos vyrai: du broliai buvo įkalinti, o trečiasis, Liudas, nuolat tardomas ir žiauriai mušamas. Persekioti ir broliai Bakšiai: Pijų tardė ir kankino Pilviškių MGB „kaulų specialistai“, o Jonas kalintas Marijampolėje. Iškankintas grįžo namo ir sunkiai susirgęs netrukus mirė. Į tardymus šaukdavo tėvą ir sūnų Staugaičius, mat buvo artimiausi Brazių (Jono Brazio-Klajūno tėviškės) kaimynai. Pilviškių mgėbistai nukankino ir slapta užkasė Kazį Jakubauską iš Balčiūnų. Be to, buvo represuoti Opšrūtų kaimo gyventojai Cibulskis ir kaimo seniūnas Paplauskas, kurie du besislėpusius raudonarmiečius, jų pačių prašymu, palydėjo į Pilviškius pasiduoti okupacinei vokiečių valdžiai.
Kaimo gyvenimą nuolat drumsdavo MGB ir stribų rengiami „ablavai“ (gaudynės), kai būrys ginkluotų uniformuotų vyrų išskleista rikiuote eidavo per laukus, tikrindavo sodybas, atskiruose pastatuose darė kratas, klausinėdavo šeimininkų, ar nematę „banditų“. O jeigu dar pridėti apylinkės pareigūnų nuolatinius prievolių pristatymo kvitų tikrinimus, raginimus prieš laiką jas atlikti (kad apylinkė socialistiniame lenktyniavime rajone laimėtų aukštesnę vietą), naktinius stribų vizitus (pagert ar „su reikalu“), kratas, net šeimininkams namuose nesant ir tą nuolatinį baimės jausmą: „Dieve, neleisk kad mano sodyboje susitiktų ir vieni, ir kiti“ - tai tik dalis tų laikų skausmingos realybės faktų, jau nepasiekiamai nutolusių nuo šiandieninės kartos žmonių ir jiems nesuprantamų.
Ne paslaptis, kad Opšrūtuose suformuota ginkluota grupuotė varžė partizanų veikimą plačioje apylinkėje, blokavo susisiekimą su apygardos vadaviete.
Bene didžiausią smūgį kaimas pajuto 1948 m. gegužės 22 d., kai beveik visus ūkininkus, valdžiusius virš 10 ha, niekinamai vadintus buožėmis, komunistų valdžia ištrėmė į Sibirą: tai Brazių, Stankevičių, Kriaučiūnų, Ambrasų, Grinkevičių, Račiukaičių, Blažaičių, Česaičių, Montvilų ir kai kurias kitas šeimas iš gretimų kaimų.
Išeities ieškojimas
Šiandien praėjus daugiau kaip 60 metų po tų įvykių, kaime jau nesurastume žmonių, kurie paliudytų, kaip ir kam iš sovietinės valdžios įstaigų, ir kokia forma, jie skundėsi dėl jiems daromos socialinės ir moralinės skriaudos. Tačiau tuo metu egzistavo ir antroji valdžia — partizanų, jautriau ir greičiau reaguodavusi į gyventojų skundus.
Kaimo vyrai vienas kitam pasiskųsdavo „Nėr gyvenimo per šituos kacapus. Reikėtų juos išrūkyti iš kaimo“. Šią frazę randame ir kai kuriuose atsiminimuose. Tad nėra abejonių, kad kaimo gyventojai buvo kreipęsi į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadovybę (galbūt ir šio kaimo kilusį Joną Brazį-Klajūną). Atsimenu, buvusio kaimyno pasakojimą, kaip jie pas vieną pamiškės ūkininką su Klajūnu aptarinėjo padėtį kaime, o šis jų paklausęs „Vyrai, ar nenorėtumėt padėt ruskius pamušt“? Tai reiškė, kad partizanų vadovybei šis klausimas žinomas ir ji jau ieško būdų jį išspręsti.
Tauro apygardos vadovybės požiūris
Vadovybei nerimą, matyt, kėlė ir politiniai okupacinės valdžios tikslai: į ištuštėjusias vokiečių ūkininkų ir būsimų tremtinių sodybas atkelti kuo daugiau kitataučių iš rytų, sovietinei tvarkai pritariančių žmonių, ir, remiantis jų nuomone, sukolektyvinti vietinių ūkininkų žemes, įtvirtinti kaime sau palankią valdžią, plėtoti čia savo gyvenimo stilių, kultūrą. Kitaip tariant, pakirsti iki tol buvusį ūkininkavimo būdą, palaipsniui sovietizuojant visą kraštą.
Apie Tauro apygardos vadovybės planus užkirsti okupantų kėslams kelią rašo Juozas Daumantas (Juozas Lukša) knygoje „Partizanai“ (352-356 psl.):
„Dar vasaros metu Tauro apygardos vadovybės posėdyje, palietus šį klausimą, visų nuomonės sutapo, kad reikia imtis griežtesnių priemonių sukliudyti bolševikų prievarta vykdomus kolchozinimo ir kolonizavimo planus. Kiek skyrėsi nuomonės dėl pasirinktos reakcijos metodų. Aš, Naktis ir Sakalas atstovavome minčiai, kad šioje kovoje stengtis nedemonstruoti jėgos, kiti gi tikėjosi didesnio pasisekimo operacijas vykdant mase. Jų buvo daugiau ir jie nusvėrė.“
Pirmiausia prevencinės priemonės
Pirmosios prevencinės priemonės, stengiantis kolonistus išgyvendinti iš kaimo, buvo įspėjimai žodžiu ir atsišaukimais. Kino apybraižoje „Nesulaužyti priesaikos“ Žalgirio rinktinės kovotojas Juozas Armonaitis–Triupas liudija: partizanai lankėsi kolonistų sodybose ir perdavinėjo jiems savo vadovybės sprendimą — per vieną mėnesį išsikraustyti iš kaimo ir Lietuvos. Tačiau su grauduliu balse jo persakyti senutės rusės žodžiai: „Synok, ne gubi menia, ja ne po svojei voli“... (Sūneli, nežudyk manęs, aš ne savo valia...) leidžia galvoti, kad kai kurie iš jų šiose sodybose taip pat galėjo būti tremtiniai. O raštiškų įspėjimų liudininku buvau ir aš, Opšrūtų pradinės mokyklos mokinukas, kai ryte, atėję į mokyklą, prie jos tvoros radome išmėtytų atsišaukimų, kuriuose atėjūnai raginami per vieną mėnesį palikti Lietuvą. Tai buvo griežti perspėjimai, kaime platinti keletą kartų prieš įvykdant užpuolimo operaciją:
„Lietuva tik lietuviams!
Lietuvių tautos engėjai, rusiški, bolševikiški kolonistai – kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat ir jums. Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys su gyventojais mums yra nepakenčiamas. Jūs lygiai kaip enkavedistai šnipinėjimu ir ginklu stengiatės įsitvirtinti Lietuvoje, išmesdami Lietuvos gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, pasiųsdami juos badui į Rusijos gilumą. Toki jūsų šlykštūs darbai mus priverčia imtis griežtų ir žiaurių priemonių prieš jūsų šeimas.
Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje, kuo skubiausiai išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios nepaklausys šio reikalavimo, bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir amžiaus skirtumo.
L.L K.Ž.R. vadovybė“*
*) Lietuvos laisvės kovotojai. Žalgirio rinktinės vadovybė.
Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1.A.3. B.237.L.127-129
Kaip rašo J. Daumantas savo knygoje, partizanai atliko žvalgybą. Jos duomenimis, kaime buvo apie 35 ginkluoti asmenys, turėję ir du kulkosvaidžius. Sudaryti visų atvykėlių sąrašai, kuriuose pažymėti jų „nuopelnai“. Prieš operaciją kovotojai buvo painformuoti:...“ jei bolševikai nesileis gražiuoju į kalbas ir bandys priešintis ginklais, tada atidaryti ugnį ir besipriešinančius sunaikinti“.
O kad partizanų perspėjimai yra griežti, jie parodė likviduodami du į Paežerių mišką atėjusius malkauti ruselius.
Operacija
Kadangi patys kolonistai ir apskrities valdžia nereagavo į partizanų reikalavimus, apygardos vadovybė prievartos operaciją vykdyti pavedė Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui – Šturmui ir jo kovotojams. Po Antanavo užėmimo, kuris buvo skirtas valdžios dėmesiui nukreipti, Žalgirio rinktinės vyrai (apie 70 kovotojų) traukė Opšrūtų pusėn. Dalį jų vienas ūkininkas vežimu kėlė per Šešupės brastą Starkų kaimo ribose. Kaip rašo savo atsiminimuose V. Lithuanus („Suvalkijos kovų aidai“ 217 psl.)
„Sekmadienį anksti rytą grupės partizanų nepastebėti atėjo iš Paežerių miško ir apsistojo dienavoti pas patikimus ūkininkus, tiesiog kolonistų panosėje. Nepastebėti praleidę dieną, partizanai pasiruošė puolimui ir nakties metu išėjo, apsupo grupėmis (skyriais) nurodytus objektus (buvo net daugiau kaip dešimt tinkamai kariškai įtvirtintų atsparos taškų, kiti paprasti namai, kuriuose gyveno ginkluoti kolonistai. Pagal duotą signalą prasidėjo bendras puolimas“.
Signalas- raketa – pakilo iš Kaiminio beržynėlio. Netrukus pasipylė šūviai. Atkakliausiai kolonistai priešinosi Šėferynėje, Kubaitynėje ir Velertynėje, prie kurios žuvo net trys vietiniai aktyvistai, atskubėję ginti čia gyvenusio apylinkės pirmininko, bet šiam pavyko pasprukti net raitam. Iš kitų sodybų nebuvo spėta paleisti šūvių. Per operaciją buvo sudeginti trys gyvenamieji namai, žuvo 31 žmogus: 8 vyrai, 9 moterys ir 14 vaikų. Kelyje į namus numirė savo tikinčiuosius aptarnavęs pravoslavų šventikas – neišlaikė širdis. Gal pora sodybų nebuvo pultos, o tos šeimos, kurios gynėsi, išliko, tačiau netekusios pastogės, iš kaimo išsikraustė į Pilviškius ir Vilkaviškį.
Partizanų puolimas buvo staigus ir trumpas, su besiginančiais į ilgesnes kautynes jie nesileido. Baigę operaciją, nepatyrę didesnių nuostolių, pasitraukė dviem kryptim – viena kovotojų grupė per Paežerių mišką Marijampolės link, o kita tuo pačiu keliu per Šešupę grįžo į Kazlų Rūdos miškus. Tai buvo vidurnakčio mūšis, prasidėjęs sekmadienį iš lapkričio 15 į 16 –ąją.
Paminklo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams, likvidavusiems kolonistų atramos punktą Opšrūtuose, atidengimo iškilmės. (KASP nuotrauka).
Išvados ir ...atsidūsėjimai
Ši Žalgirio rinktinės partizanų akcija buvo skaudi, tačiau laikytina teisėta tautos savigynos forma nuo okupacinio režimo prievartos. Ja buvo užkirstas kelias Lietuvos kolonizavimui, keleriems metams sulaikytas žemės ūkio kolektyvizavimo procesas. Tačiau po jos sustiprėjo sovietinės valdžios represinės priemonės prieš laisvės kovotojus ir juos remiančius kaimo ūkininkus. Be to, šį įvykį Maskva panaudojo savo propagandai apie tariamą klasių kovos paaštrėjimą jos okupuotose teritorijose. Ja patikėję vietos gyventojai apkartino mūsų tautiečių gyvenimą jų tremties vietose Sibire.
Vis dėlto akcijos žiaurumas kai kuriais atžvilgiais stelbia jos pozityviąją pusę ir tebekliudo istoriniam įvertinimui ir įamžinimui vietoje. Juk kaimo istorija iki 1947 m. lapkričio 16 d. nežinojo tokio atvejo, kad vienu kartu jame būtų žuvęs 31 žmogus. Iš žuvusiųjų tik 8 galėję priešintis ginklu vyrai. O kiti savęs apginti negalėję vaikai ir moterys. Todėl šie skaičiai duoda pagrindą įvykį vertinti nevienareikšmiškai. Neseniai ponia Aleksandra iš Opšrūtų radijo laidoje klausė, kodėl šventinant paminklą Tauro apygardos vadui nebuvo pašventinti ir žuvusių aukų kauleliai, kodėl apie jas niekas nekalba ir nerašo.
Kaip įsitikinau, žuvusiųjų kapai Pilviškiuose esantys gražioje vietoje, aukštų tujų sienelės pavėsyje, su plokštėje įamžintomis pavardėmis vardais tvarkomi ir prižiūrimi. O akmeninėje sienelėje įbrėžtas katalikiškas kryželis. Nors juos iš kaimo išlydėjo ir laidojo su pravoslaviškuoju.
Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, pasisukus istorijos ratui, šis mūšis ir jo dalyviai jau vertinami pagal istorinės tiesos kriterijus, bet kaimo žmonių atmintyje jie išlikę kaip baudėjai ir aukos. Tačiau Opšrūtuose veikę baudėjai po neilgo laiko taip pat tapo aukomis. Tik nuo anų skiriasi tuo, kad daugelio kauleliai guli užkasti nepašventintoje žemėje, be kapų ir kryžių, artimųjų nesurasti.
Ir vieni, ir kiti tapo aukomis to nežmoniško laiko, kada sovietiniai okupantai prievarta ir smurtu keitė lietuvių gyvenimo būdą, į jų sąmonę bruko svetimas, melu pagrįstas idėjas.
Tik Amžinybėje Viešpats gali sutaikyti aukas ir baudėjus, o nekaltiesiems parodyti savo gailestingumą.- Manau, kad tokia mintis paminkle būtų padidinusi jo vertę, nes primintų ne vien politinį akcijos pobūdį, bet ir atspindėtų krikščionišką pagarbą čia žuvusiems.
...Juk ir po kruvinojo Žalgirio mūšio mūsų protėviai ir jų sąjungininkai jau kitą dieną meldėsi už žuvusius savo priešus.
Vilkaviškio policijos komisariatas. (T. Bauro nuotr.)
Tyrėjai didžiuojasi, kad gauna kyšių, į darbą važinėja prabangiais visureigiais, rengia puotas prabangiose sodybose, o rastus lavonus veža tik į policininkų artimiesiems priklausančius laidojimo namus. Tai išsiaiškino verslininkas, susidūręs su Vilkaviškio policija.
„Gyvenime niekada neturėjau reikalų su teisėsauga ir net neįsivaizdavau, kad ši sistema šitaip lengvai gali sutraiškyti jai neįtikusį žmogų. Esu įsitikinęs, jog vien už tai, kad išdrįsau ieškoti teisybės, vietinės policijos klanas sufabrikavo bylą ir taip parodė mano vietą“, – atsiduso vienos didžiausių Vilkaviškio įmonių vadovas Robertas Lekavičius (ta pati jo ir straipsnio autoriaus pavardė – tik sutapimas. – Red.).
Duobkasiai tapo ekspertais?
Į kovą su vietinės policijos sistema R.Lekavičius nebūtų įsivėlęs, jei ne netikėta jo tėvo Prano Lekavičiaus mirtis. Kraujo klane gulintis P. Lekavičius smarkiai sumuštu veidu buvo rastas vieną ankstyvą praėjusių metų rytą. Į įvykio vietą atvykusi policijos tyrėja Eglė Štaraitienė surašė protokolą, kuriame teigiama, kad lavonas guli šalia rusvos spalvos balos, ant veido yra rusvos spalvos skysčio, iškritusi protezų dalis.
Pareigūnė apžiūros protokole įrašė, kad dėl galimų sužalojimų nustatymo P.Lekavičiaus lavonas išvežtas į Teismo medicinos instituto Marijampolės ekspertinį poskyrį. Tačiau lavonas pas specialistus taip ir nepateko, mat E.Štaraitienė paskambino savo kolegės – kitos tyrėjos – motinai oficialiai priklausančių laidojimo namų „Kaspinas“ darbuotojams ir jie pasiėmė kūną. Šių laidojimo namų darbuotojui tyrėja pavedė atlikti ir lavono tyrimą.
Tyrėja buvo nekalbi
Netrukus į Vilkaviškio policijos komisariatą ieškodami informacijos apie mirusįjį atvyko jo giminaičiai. Juos priėmė ta pati tyrėja E.Štaraitienė. „Šita pareigūnė su mumis elgėsi ne kaip su nelaimės prislėgtais žmonėmis, o kaip su nusikaltėliais. Kramtydama gumą ji atsainiai pastūmė mums krepšelį su tėvelio daiktais ir pasakė, kad kūnas išvežtas į laidojimo namus „Kaspinas“. Net nepateikė jokių dokumentų pasirašyti“, – nemalonų susitikimą su tyrėja prisiminė R.Lekavičius.
Vyras dar bandė sužinoti, kodėl be artimųjų sutikimo lavonas buvo išvežtas į laidojimo namus „Kaspinas“, tačiau tyrėja nenorėjo nieko paaiškinti. „Už tokį elgesį turėsite atsakyti, visus jūsų neteisėtus veiksmus aš apskųsiu atitinkamoms institucijoms“, – išeidamas iš kabineto tėškė R.Lekavičius
Lavono apžiūrėti neleido
Nelaimės prislėgti velionio artimieji iš policijos komisariato nuvyko į nurodytus laidojimo namus. Tačiau ir ten buvęs darbuotojas, kuris anksčiau su R.Lekavičiumi dirbo vienoje įmonėje vairuotoju, nenorėjo paaiškinti, kaip be artimųjų sutikimo pas juos atsidūrė kūnas. „Jis elgėsi piktai ir grėsmingai – net pamaniau, kad reikės mamą nuo jo ginti. Jis ne tik neatidavė mums kūno, bet netgi neleido pamatyti tėvo ir išvijo mus lauk“, – pasakojo R.Lekavičius.
Veikia kartu su policija
Greitai paaiškėjo ir tokio pykčio priežastys. Mat Vilkaviškyje egzistuoja nerašyta taisyklė, kad visi mirusieji, dėl kurių kviečiami policijos pareigūnai, turi būti šarvojami laidojimo namuose „Kaspinas“. Tai patvirtino ir kitų Vilkaviškio laidojimo namų „Šarvonė“ vadovė Danutė Kurtinaitienė, pareiškusi, kad iš policijos iškvietimų beveik negaunanti.
„Tokius iškvietimus galima užmiršti, nes „Kaspinas“ yra tarsi kartu su policija veikianti bendrovė“, – dar kategoriškesnis buvo trečiųjų Vilkaviškio laidojimo namų „Netektis“ direktorius Romualdas Savickas.
Skundai nieko nedomino
Galiausiai vis dėlto pavyko pasiekti, kad P.Lekavičiaus palaikai būtų pašarvoti kituose laidojimo namuose. Jau po laidotuvių R.Lekavičius ištesėjo savo pažadą demaskuoti Vilkaviškio policijos darbuotojų pažeidimus. Pasisamdęs advokatus jis surašė daugybę skundų Generalinei prokuratūrai, Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) ir kitoms institucijoms. Skundžiami buvo ne tiktai tyrėjos E.Štaraitienės veiksmai, bet ir galima korupcija, kai policija lavonus perduoda tik tiems patiems laidojimo namams, kurie oficialiai priklauso policininkės motinai.
Bet niekas šiais skundais nesusidomėjo – laiškai tiktai buvo persiuntinėjami iš vienos institucijos į kitą. Netrukus buvo nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas dėl P. Lekavičiaus mirties. Vilkaviškio policijos pareigūnai net netyrė versijos, kad vyriškis galėjo būti nužudytas. Patikėta laidojimo namų darbuotojų išvada, kad vyriškio mirtis – nesmurtinė.
„Mums, mirusiojo artimiesiems, siekusiems, kad būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas, buvo pasiūlyta atlikti kūno ekshumaciją. Bet kodėl prieš tai mirties priežasties nenustatė specialistai? Jeigu prokurorai dabar remiasi laidojimo namų darbuotojais, gal ateityje galės sprendimus grįsti ir valytojų arba šaltkalvių išvadomis?“ – piktinosi R.Lekavičius.
Prarado galimybę ištirti
Vienintelis pareigūnas, kuris reagavo į R.Lekavičiaus skundus, buvo tuometis Marijampolės apygardos prokuratūros vadovas Arūnas Žukauskas. Prokuroras, išnagrinėjęs R.Lekavičiaus skundą dėl neteisėtų E.Štaraitienės veiksmų, konstatavo, kad tyrėja padarė daugybę pažeidimų. Prokuroras nustatė, kad vien įvertinus įvykio vietos protokole ir pridėtose nuotraukose užfiksuotas aplinkybes yra pagrindo manyti, jog P. Lekavičius galėjo būti nužudytas. Bet, užuot patikrinusi šią versiją ir įpareigojusi ekspertus atlikti lavono tyrimą, tyrėja kūną ištirti nurodė medicininio išsilavinimo neturintiems laidojimo namų darbuotojams.
„Smurtinės mirties versijai patikrinti turėjo būti atliktas specialus medicininis lavono tyrimas. Tačiau tyrėja nesiėmė jokių priemonių, kad šis tyrimui itin svarbus veiksmas būtų atliktas. Tad galimybė gauti tokius svarbius duomenis, kokia yra mirties priežastis, iš esmės prarasta“, – teigiama prokuroro nutarime.
A.Žukauskas konstatavo ir tai, kad tyrėja nesiėmė ir jokių kitų priemonių mirties aplinkybėms nustatyti, – nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis mirė ir buvo rastas P.Lekavičius, neužfiksavo įvykio vietoje buvusių asmenų, mirusiojo artimų giminaičių asmens duomenų. Prokuroras nusprendė už teisės aktų pažeidimus E.Štaraitienei iškelti drausmės bylą ir šį nutarimą išsiuntė Marijampolės vyriausiajam policijos komisariatui.
Viešai džiaugėsi kyšiais
Nors tarnybinį patikrinimą atlikę tyrėjos kolegos ir konstatavo, kad E.Štaraitienė pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, nutarė pareigūnei tarnybinės nuobaudos neskirti. Priimant tokį sprendimą buvo akcentuojamas tyrėjos sąžiningumas ir nepriekaištinga reputacija. Tarnybinį patikrinimą atlikusiems pareigūnams buvo nė motais, kad net geri E.Štaraitienės draugai ją atvirai vadindavo kyšininke. To neslėpė ir pati pareigūnė.
Vienoje diskusijoje su buvusiais klasės draugais apie gaunamus atlyginimus ji rašė, kad dabar gerai uždirba ne tiktai statybininkai, bet ir policininkai: „Taip, aš esu patenkinta alga, ji tikrai nemaža, o kur dar kyšiai.“
Po laidotuvių – kaltinimai
Nors R. Lekavičiaus skundai jokio poveikio nepadarė, tai greičiausiai sunervino Vilkaviškio policininkus. Vos palaidojęs tėvą verslininkas sužinojo naujieną – jis kaltinamas sumušęs laidojimo namų „Kaspinas“ darbuotoją ir įžeidęs tyrėją E.Štaraitienę. Prasidėjo teismų maratonas. R.Lekavičius greitai įrodė, kad tyrėjos neįžeidinėjo, tačiau tyrimas dėl laidojimo namų darbuotojo pakrypo netikėta linkme.
„Nors tuo metu, kai mes kalbėjomės, laidojimo namuose nebuvo jokių pašalinių žmonių, iš kažkur atsirado liudininkas, kuris tvirtino matęs, kaip aš mušiau „Kaspino“ darbuotoją. To užteko, kad byla būtų perduota teismui“, – sakė R.Lekavičius.
Byla – kolegės vyrui
Nagrinėti bylą ėmėsi buvęs ilgametis šio teismo pirmininkas Laimutis Vaitkus, kurio žmona dirba tame pačiame Vilkaviškio policijos komisariate. Teismo posėdžių metu nukentėjusiuoju pripažintas „Kaspino“ darbuotojas Vaidas Bagvila teigė, kad po R. Lekavičiaus smūgio pajuto didelį skausmą ir vos atsigavęs iškart nuvažiavo į ligoninę, o po medikų apžiūros – tiesiai į namus.
Jam antrino ir sumušimą esą matęs liudytojas Rimas Melnikas. Jis teigė laidojimo namuose atsidūręs atsitiktinai ir nieko iš darbuotojų ar savininkų asmeniškai nepažįstantis. Versija buvo sugriauta Į teismą liudyti buvo iškviesti ir Vilkaviškio policijoje dirbantys „Kaspino“ savininkės duktė bei žentas – Jolita ir Aurelijus Rakauskai, gyvenantys tame pačiame kieme, kur yra įsikūrę laidojimo namai.
Jie teigė liudininko R.Melniko išvis nepažįstantys, o nukentėjusįjį žino tiktai iš matymo, jokiose šeimos šventėse nėra dalyvavę. Abu pareigūnai tvirtino neprisimenantys, ar teko po incidento laidojimo namuose bendrauti su V. Bagvila. Bet greitai R. Lekavičiaus advokatai šią versiją sugriovė. Teismui buvo pateikta nuotraukų, kuriose užfiksuota, kaip A. Rakauskas kartu su V. Bagvila ir R. Melniku švenčia šeimos šventes, kartu sveikina laidojimo namų savininkę.
Po incidento – į policiją
Teismui pateiktas vaizdo įrašas įrodė, kad meluoja ir nukentėjusysis V. Bagvila. Nors jis tvirtino, kad iškart po incidento nuvyko į ligoninę, paaiškėjo, jog važiavo tiesiai į policiją. Minučių tikslumu vaizdo įraše užfiksuota, kaip 8 val. 44 min. V. Bagvila užeina į policijos komisariatą ir iškart užsuka į tyrėjos E. Štaraitienės kabinetą.
Ten užtrunka 2 minutes ir kyla į viršutinius policijos komisariato aukštus. Nors norint ten patekti būtina užsiregistruoti budėtojo žurnale, vaizdo įraše matyti, kaip V. Bagvila tiktai mosteli ranka, o budėtojas jam atveria koduotas duris. Trečiajame komisariato pastato aukšte yra ir Jolitos bei Aurimo Rakauskų kabinetai. Jie abu dirba Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjais.
Slapta rezgė planą?
Ši pora laikoma bene turtingiausia ne tiktai Vilkaviškio, bet ir Marijampolės apskrities policijos komisariate. Šeima praėjusiais metais oficialiai deklaravo, kad turi nekilnojamojo turto, kurio vertė – 130 tūkstančių eurų, taip pat banke laiko 35 tūkstančius eurų ir turi du automobilius, kurių abiejų kaina – 10 tūkstančių eurų.
Tačiau manoma, kad iš tiesų sutuoktinių turtai gerokai didesni. Kalbama, kad A.Rakauskas į darbą važinėja apie 30 tūkstančių eurų kainuojančiu visureigiu „Audi Q7“, o puotas savo kolegoms rengia sodyboje, kurią dabar pardavinėja už 395 tūkstančius eurų.
Vaizdo kameros neužfiksavo, ar V. Bagvila viršutiniuose aukštuose bendravo su Rakauskais, bet kai jis vėl nusileido į E.Štaraitienės kabinetą, įkandin jo atėjo ir sutuoktiniai. Prie E. Štaraitienės durų visi keturi stovėjo ir kažką aptarinėjo. Ir tiktai po šio pokalbio policijos komisariate V. Bagvila nuvyko į ligoninę, kur medikai jam neužfiksavo jokių smurto požymių. Eksperto išvadoje teigiama: „Kūno sužalojimų nekonstatuota, tad sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas.“
Įrodymus vertino skirtingai
„Kai pamačiau šį vaizdo įrašą, man iš karto atsivėrė akys – supratau, kad prielaida, jog būtent Rakauskai ir E. Štaraitienė tą rytą policijos komisariate galėjo sumodeliuoti situaciją ir siekti, kad man būtų iškelta byla, gali būti teisinga“, – sakė R. Lekavičius. Bet bylą nagrinėjusiam teisėjui nei vaizdo įrašas, nei nuotraukos įspūdžio nepadarė, jis jų net nevertino.
R. Lekavičius buvo pripažintas kaltu ir nubaustas 1128 eurų bauda. Taip pat jis turės atlyginti V. Bagvilai 700 eurų neturtinę žalą. Bene pagrindinis teismo argumentas, kodėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis, – kaip liudytojų apklaustų R. Lekavičiaus žmonos bei motinos pozicija. Nors jos per visą ikiteisminį tyrimą ir teismo metu tiktai vieną kartą davė parodymus, teisėjo nuomone, parodymai buvo nuolatos keičiami kaltinamojo naudai.
Policijos pareigūnai saviškių nebaudžia?
Marijampolės policijos vadovai „Lietuvos rytui“ nenorėjo plačiau komentuoti, kodėl daugybę pažeidimų padariusi tyrėja E. Štaraitienė taip ir liko nenubausta. „Dėl iškeltos drausmės bylos buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo priežastis, aplinkybes, padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo buvo priimtas sprendimas tarnybinės nuobaudos E. Štaraitienei neskirti“, – teigiama oficialiame Marijampolės policijos pranešime.
Marijampolės policijos vadovams taip pat neužkliuvo aplinkybė, kad pranešimus apie rastus mirusius žmones Vilkaviškio policijos pareigūnai perduoda išimtinai beveik vien laidojimo namams „Kaspinas“, kurie priklauso Vilkaviškio policininkų giminaitei. Jie pareiškė, kad buvo atliktas patikrinimas dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, susijusio su laidojimo namais „Kaspinas“, tačiau pareigūnų veiksmuose nusižengimų nebuvo nustatyta. Pati E. Štaraitienė ir Vilkaviškio kriminalinės policijos tyrėjas A. Rakauskas komentuoti savo veiksmų nepanoro.
Buvusi policininkė stojo prieš teismą
Numirėlių versle biržiečiui verslininkui talkininkavusiai buvusiai Biržų policijos tyrėjai 44 metų Jolitai Snarskaitei nepavyko išvengti teisiamųjų suolo. Ji kaltinama kyšininkavimu. Teisiamoji šį mėnesį Panevėžio apygardos teisme liejo ašaras, kol galiausiai pripažino, kad gavo kyšį už informaciją apie rastus mirusiuosius.
Kartu su ja teisiamas ir Biržų laidojimo paslaugų įmonės „Jankausko paslaugos ir prekyba“ direktorius 74 metų Algimantas Jankauskas. Bylos duomenimis, tuomet Biržų policijos Reagavimo skyriaus tyrėja dirbusi J.Snarskaitė už piniginį atlygį teikdavo laidojimo paslaugų įmonės vadovui informaciją apie rajone mirusius žmones. Už kiekvieną tokį pranešimą jai buvo mokama po 40 eurų.
Iš viso byloje nustatyti septyni atvejai. Turima duomenų, kad verslininkas pareigūnus viliodavo net siūlydamas paskraidinti nuosavu lėktuvu. Tyrėjai surinko duomenų, kad J.Snarskaitė iš verslininko gavo 280 eurų. Ji po šio skandalo pasitraukė iš policijos. Šiuo metu moteris Darbo rinkos centre mokosi kirpėjos amato. Į teismą J.Snarskaitė atvyko su peruku. Prokuroras siūlo J.Snarskaitei skirti 14,8 tūkst. eurų baudą.
Ir nori dar nors keletą minučių pabūti su
visais...
Visus apglėbt, visų atsiprašyt, kažko paklaust ar
pasakyt.
(Regina
Cikanaitė-Mineikienė)
Antradienį netekome Reginos Cikanaitės-Mineikienės – veiklios, nuoširdžios
ir be galo kūrybiškos bendruomenės narės.
Regina Cikanaitė-Mineikienė gimė 1957 m. Karklinių kaime, Vilkaviškio
rajone. Baigė Keturvalakių aštuonmetę mokyklą, Kapsuko Jono Jablonskio vidurinę
mokyklą, mokėsi Trakų kulinarijos mokykloje.
Poezijos rašymas užėmė reikšmingą vietą Reginos gyvenime, lydėjęs ją
kiekviename žingsnyje. Rodos, net ir paprasčiausią įvykį ji sugebėdavo vietoje sutalpinti
į eilėraščio posmelį. Bendruomenės renginiai dažnai neapsieidavo be taiklių ir skambių
jos žodžių.
Eilėraščius ji rašė
nuo 15 metų. Priklausė Vilkaviškio literatų klubui „Seklyčia“, dalyvaudavo
poezijos konkursuose. Kūryba ne kartą buvo
publikuota Vilkaviškio rajono laikraštyje „Santaka“. 2013 metais išleido
pirmąją savo eilėraščių knygą „Negali visko iškalbėti“. Šio mėnesio pabaigoje
buvo planuojamas ir antrosios knygos pristatymas, turėjęs sutapti su jubiliejinio
Reginos gimtadienio diena...
Kalbėdamas apie Reginos eilėraščius buvęs Keturvalakių parapijos klebonas
Rytis Baltrušaitis taikliai apibūdino ne tik jos kūrybą, bet ir nuoširdų bei
atvirą autorės būdą. „Tai – savotiškas jūsų dienoraštis. Ir jis labai labai
atviras. Tuo savo dienoraščiu jūs dalijatės su didele grupe žmonių – tai
dvasios ženklas“.
Reginos eilėraščiuose vyrauja mylimo žmogaus, gamtos ir gimtojo kaimo temos.
„Pripratau aš prie savo kaimelio / Prie jo rytmečio pievų rasos“, – viename savo
eilėraščių rašo Regina. Regis, gimtieji Karkliniai jai buvo nepaprastai brangi
vieta. Čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, čia užaugo sūnūs, čia į amžinybę
buvo palydėti tėvai, sūnus ir jos vyras.
Daugelis Reginos eilėraščių ne vienam gali atrodyti kiek liūdnoki ir persmelkti
nostalgijos, mat autorė pati yra prisipažinusi dažniausiai rašydavusi tada,
kada jai būdavo liūdna.
„Kai būna blogai su sveikata ar labai liūdna, sėdu rašyti atsisveikinimo
laiškų – juk nežinai, kada dievulis tave pašauks. Taip berašydama pradedu
rimuoti, eiliuoti ir žiūriu – lape lyg į eilėraštį panašu pasidarė“.
Vis dėlto ne vienas pažinojęs Reginą ją gyrė už optimizmą, entuziazmą, kuklumą ir aktyvumą. Šalia kasdienių darbų ir poezijos Regina sugebėdavo
atrasti laiko molio lipdymo, karpinių, ebru, teatro užsiėmimams, priklausė
močiučių futbolo komandai.
Tad tokia Regina ir išliks mūsų atmintyje – jautri, nuoširdi, veikli ir
kūrybinga asmenybė.
Vilnius has long been known as an extraordinary city, made of various cultural mosaics. For centuries, the multicultural face of the city has been visualised by representatives of various nations, practicing different religions – from Judaism to Islam. However, the Islamic side of the city is yet to be explored and understood in its entirety; many Lithuanians to date do not understand it, some even deliberately try to ignore it. The probable root cause of the lack of interest and the desire to understand stems from the tabloid media’s negative depictions of Muslims and their current narrative that is quick to demonise adherents of the Islamic faith.
Amar Abbas (left), a British-born Pakistani from Manchester (UK) says that once he arrived in Vilnius it was easy to find the Muftiat. (Photo: Denis Shukur)
So, what are the people who practice Islam really like? Vicious, vindictive, radical, as they are often described by typical Lithuanian online commentator? Or maybe the opposite – spiritual, hospitable, and tolerant of other people who follow other religions, as is required by the Islamic holy scripture, the Quran. I decided to explore the Muslim community in Vilnius and obtain the answers to many questions that I have.
The acquaintance began with refugees
My acquaintance with the Vilnius Muslim community began quite accidentally. While participating in an international youth exchange, I recently visited “Caritas“ Community Integration Centre in Vilnius, whose main objective is to successfully integrate refugees, asylum seekers, newly arrived third-country nationals into main stream Lithuanian society. During my visit at “Caritas”, I was introduced to a Syrian refugee family from the war-shaken city of Aleppo. The family consisted of husband, wife and their two sons.
They have been living in a rented flat in Vilnius for a month, and have been taking part in an intensive Lithuanian language course to increase their proficiency. Prior to meeting the family, I had a completely different image in my head – angry, dirty newcomers from the Middle East asking for privileges. Meeting the family promptly dissipated “living” stereotypes in my mind about refugees. In the centre, I saw young, happy, sincere individuals who enjoyed the care, assistance, and calm life in Lithuania that surrounded them.
I was surprised by the handicraft made by the head of the family. He produced impressive sculptures and jewellery, made from a simple wire and recycled cans, he sold his sculptures and jewellery to earn extra money for his family.
After meeting the family, I started to contemplate upon a basic question. It is no secret that the number of refugees coming from the conflict-torn Middle East and Africa is increasing, therefore, the numbers of people who practice Islam is increasing too. So, during the meeting, the question about how they would be able to adapt to our country occupied my thoughts. After all, Lithuania is a Catholic country – different culturally and religiously than the one in which they lived before.
The handicrafts made by the Syrian refugee earn extra money for his family. (Photo: Adas Viliušis)
Where do Muslims pray in Vilnius?
Immediately after the meeting with the refugee family, I did not hesitate to ask two of my Muslim colleagues from the United Kingdom working on the youth exchange project in Lithuania to show me where Muslims pray in Vilnius. Unfortunately, the city where the Muslim community has been living for almost six hundred years cannot boast of having its own mosque. It turns out that the mosque which stood for centuries was razed to ground as a molehill by the Soviet government at the end of the 1960s.
“For most Muslims, religion is an extremely important part of life, forming their lifestyle, values, and relationships. Observant Muslims pray five times a day, and the mosque serves not only as a place for worship but also as a community gathering point and a centre for education. Usually, the mosque organises various integration programs for refugees and conducts charity campaigns to support people no matter what religion they profess,” explains Denis, a British Muslim of Bangladeshi heritage from the UK.
Today, Muslims living or staying in Vilnius, pray in a modest Sunni Muslim Religious Centre – the Muftiate, founded in 1998. Every day, true Islamic life awakens there – people pray, recite the Quran, organise lessons for children about Islam, celebrate religious festivals and traditional celebrations.
During the Jumu’ah (Friday prayer), an imam is reading the sermons turned in the direction of Mecca. (Photo: Adas Viliušis)
A hospitable reception
So, on Friday afternoon, we visited the Muftiate. Unlike Catholicism and Christianity, the most important day of the Islamic world is Friday, when the congregational mass of the Jumu’ah prayer is held. During the Jumu’ah, Muslims pray after hearing a sermon told by the Muslim priest called an Imam.
The Muftiate, located on Smolenskas street, does not seem to differ from other buildings built in the Soviet era. Only the eye is drawn to the table attached to the entrance, denoting that it is “the Centre of Islamic Culture and Education“.
“As’Salam alaikum” (Arabic translated meaning “peace be upon you”) was the common phrase that greeted me and my UK colleagues once we entered the Muftiate.
“Wa’Alaikum As’salam” (Arabic translated meaning “and peace be upon you too”) respond my friends from the UK. Their interactions gave the impression that they had known each other for centuries, whilst the truth being that they had just met. I found this to be quite striking, as they were from different countries, regardless of this they interacted with each other as though they were old acquaintances.
“Unity and coming together are among the basic principles of Islam. Allah has commanded all the believers to adhere to His religion and to be united, and not to be divided. He has enjoined coming together for all acts of worship in order to achieve this unity,” Denis explained to me.
A lot of people who came here to pray – businessmen coming to Lithuania for work, diplomats, and city guests. Visitors from Egypt, Tajikistan, Turkey, Chechnya and other countries are eagerly waiting for the Jumu’ah prayers to begin.
The appearance of the majority of the prayers reveals that they did not come from Lithuania. Therefore, it’s hard for me to go unnoticed. Being attracted to the atypical appearance of the Muftiate visitor, several men immediately get interested in what wind has blown me here.
“Are you a Muslim?” an Egyptian asks with a curiosity.
“No, I came to see how Muslims pray,” I explain. When they become aware that I am a Catholic, they do not seem to be frustrated and continue speaking with me.
After the pre-prayer conversations, I am accompanied to the hallway, where, a few minutes before the services, I am nicely asked to take off my shoes. Meanwhile, in another room, my friends perform an Islamic ablution (i.e. ritual washing) called wudu – during which some religious recitations are spoken. Shortly afterwards, we all enter the prayer room. There are two prayer rooms in Muftiate, one for men, the other for women.
The room has a large red carpet featuring several tens of niches, symbolising mihrab, that is, niches in Muslim temples. These mihrabs are oriented towards the holy city of Mecca.
The sermon takes place in Arabic, although at some points Imam translates the sermon in Turkish and Russian. Apparently, due to the fact that a considerable part of the adherents come from Russia and Turkey.
“The sermon in mosques in the United Kingdom are held in both Arabic and English for everyone to understand,” says my colleague Amar, a British-born Pakistani.
The Jumu’ah prayers last for a short time, approximately twenty minutes. At first glance, the services stand out with their harmony, people are focused on praying, it seems as if they were lulled into a trance.
At the end of the worship, a few people approach me and politely ask who has inspired me to visit the Islamic Centre. While talking to every person, I felt a great respect for my interest in Islam.
On the occasion of the first visit, the Muslim community of Vilnius presented me with a taqiyah (i.e. a short, rounded Muslim skullcap) and the Quran. I was also invited to the office of Ibrahim Ceyhan, a religious affairs counsellor from the Turkish Embassy in Lithuania, and Muhammet Karakaya, a trade advisor, to share my first impressions on Islam. Here they told me more about the Muslim community in Vilnius.
When leaving the Muftiate, I am addressed in Russian by a group of men from Chechnya. They wish me good luck, jokingly adding: “Now you are a true Muslim.”
According to the Counsellor for Religious Affairs at the Embassy of the Republic of Turkey in Lithuania Ibrahim Ceyhan (right), the Turkish embassy contributes significantly to the life of the Vilnius Muslim community. The embassy helped to redeem a part of the premises for the establishment of the Muftiate. (Photo: Denis Shukur)
Gifts from the Vilnius Muslim community, taqiyah and the Quran. (Photo: Adas Viliušis)
After worship – halal food
After the Jumu’ah prayers, we proceed to a Middle Eastern restaurant located in the Old Town. The food here is prepared in accordance with strict halal requirements.
At the doorstep of the restaurant, we are welcomed by the Bangladeshi waiter named Hasib. He quickly establishes contact with Denis, since both of them are united not only by the same religion but also by their ability to communicate in Bengali.
In accordance with the halal rules, the livestock is slaughtered for food using well-sharpened knives to make their death as fast as possible. Sometimes animals are stunned before slaughter. It is also important that the animal does not suffer from stress before the slaughter, therefore, it is prohibited to slaughter animals in the presence of another animal. Furthermore, animals have to be free of any diseases or illnesses for it to be considered halal.
The slaughtering process is also ritualised. It is only allowed to be done by a Muslim, who while slaughtering is thanking Allah for food and recites a prayer to show their appreciation for the sustenance provided.
It is also forbidden to eat meat from animals slaughtered in other ways for the Muslims. Moreover, halal prevents the use of pork, amphibians, and unscaled fish. Muslims believe that halal food is cleaner, healthier and ethical. According to Muslims living in Vilnius, it is not hard to come by a halal food in the city.
“There are more than ten different places in Vilnius where halal meat is easily available. The biggest Lithuanian poultry farms have been preparing chicken products for several years that meet halal slaughter requirements, which can easily be bought at supermarkets,” states an Indian medical doctor who has accompanied us to the restaurant from the Muftiate.
At the Middle Eastern Restaurant “Elite Cafe & Shawarma”. (Photo: Adas Viliušis)
Muslims through the eyes of Lithuanians
I return to stereotypes again. Some Muslims that I met, did not conceal their bitterness which originated from the prejudices that they faced from society. According to the opinion poll, conducted two years ago by the Institute for Ethnic Studies, Muslims in Lithuania are one of the least desirable groups of society, such as the Roma, ex-prisoners, people with mental illness, homosexuals or Chechens. The results of the study suggest that a third of Lithuanians would refuse to rent out their homes for Muslims or live in the Muslim neighbourhood. Meanwhile, about a fifth would not like to work with Muslims at the same workplace.
In the Muftiate, I met a Lithuanian woman that converted to Islam, who highlighted quite vividly that throughout twelve years of her marriage with a Muslim she still does not understand the attitude of some Lithuanians and the state authorities towards people practicing Islam.
“Throughout twelve years, I’ve been left wondering why people don’t pay attention to the fact that Muslims have been in Lithuania for many years. If you want to talk about Islam openly – it’s a taboo in Lithuania. If you are non-white, if your skin complexation is dark, no matter which country you’re from, Pakistan or Afghanistan... If you’re a Muslim, you’re wearing hijab in Lithuania and you’re praying here they won’t understand you. They treat all Muslims the same,” she conveys.
Some people may find the results of the afore-mentioned poll somewhat exaggerated. However, you can easily learn the prevailing public opinion by reading the comments of articles related to Islam. This is probably the true cross-section of society – a real “raw material” for public opinion polling companies and sociologists.
The comments under the recently published article in one popular Lithuanian news websites on whether or not Vilnius needs a mosque has confirmed the results of the poll: “What’s the mosque? Let them go home”; “Lord, protect us from these prayers in our country”; “For every terrorist attack a mosque should be destroyed”; “What kind of integration will be when they wander on the streets of Lithuania wrapped in bed sheets?”; “Look at how they live – worse than animals and behave in the same way”; “One more recruiting centre for ISIS and al-Qaeda?” and so on.
“In such cases, being a Muslim I want to shout out that this is totally untrue. After all, in Islam the greatest sins are to murder and to take your own life,” a Lithuanian university student tries to refute the prevailing erroneous stereotypes. She converted to Islam two years ago but does not openly confess her conversion to her relatives.
“My closest friends know that I’m a Muslim. Those with whom I’ve had a strong bond they understand me and we’re still friends. The ties broke down with some people after I converted to Islam. Also, there are some friends with whom I’m communicating for years, however, I don’t dare to confess that I’m a Muslim. Perhaps I try to observe how tolerant a person is and how they’d react to my confession. Although, I recently gained more and more courage to confess, because I’m proud of my choice and I don’t think I should hide it, because it’s not a shame,” she says.
